Lectio ultima

 

Rusų filologijos katedros docento Pavelo Lavrineco

Lectio ultima 2013 m. laidos magistrams

Jūsų Magnificencija Rektoriau, Dekane, prodekanės, professores, be penkių minučių magistrai ir visi susirinkusieji Šventų Jonų bažnyčioje!

Seniai, labai seniai, kai Filologijos fakulteto dekanas buvo Jonas Zemvaldas Balkevičius, o Vilniaus universiteto rektorius – Jonas Kubilius, savo gyvenimo laiką Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto mūruose leido vienas studentas. Kai jis mokėsi lotynų kalbos, lingua Latina kartais atrodydavo jam tokia artima ir suprantama, kad jis pradėdavo įtarinėti, ar nebuvo anksčiau, viename iš savo įsikūnijimų, senovės romėnas. O kai studijų reikalai pasuko literatūros istorijos link, tam studentui jau Faustas atrodė toks artimas ir giminingas, kad jis pradėjo spėlioti, ar neišsilaikė jame vokiečių dvasia nuo tų laikų, kai jis galbūt Germanijos miškuose kartu su savo gentainiais kovėsi su romėnų legionieriais. Savaime aišku, studentas ieškojo savo Margaritos ar Izoldos, klysdavo, nusivildavo, bet galiausiai rado, tačiau tai jau kita istorija.

O ką jau kalbėti apie vokiečių romantikus, rusų simbolistus ar amerikiečių transcendentalistus: jie rašė beveik tą patį, ką anas studentas galvojo, tarsi jie skaitytų jo slaptas mintis. Ne, auginti pupų, kaip Henris Deividas Toro, tas studentas nebandė. Bet Ralfo V. Emersono žodžius apie tikėjimą savimi priėmė kaip savo. Nes iš tikrųjų nėra širdies, kuri nesuaidėtų suskambėjus šiai stygai, šiam raginimui patikėti savimi, priimti dieviškos Apvaizdos rastą tau vietą ir amžininkų kompaniją, kaip rašė Emersonas. Taip darė visi didieji vyrai, su vaikišku naivumu paklūstantys savo genijui ir pripažįstantys, kad tiesa yra jų širdyje, ji persmelkia visą jų esybę ir veikia per juos.

Tais senais laikais nebuvo, nors ir sunku tuo patikėti, nei Google’o, nei Vikipedijos, todėl studentai, jei ką nors ir perrašinėdavo į savo referatus ar kursinius, tai bent skaitydavo, ką rašo. Jie skaitydavo ne tik tada, kai reikėjo ką nors protingo įdėti į baigiamąją darbą. Jie skaitydavo kartais visai pašalinius dalykus, kurių nebuvo ir negalėjo būti studijų programose. Pavyzdžiui, XVII amžiaus Ukrainos išminčiaus vardu Grigorijus Skovoroda samprotavimus, stebuklingai panašius į Emersono ir Toro mintis. Tokius klajojančius gramatikos ir gyvenimo mokytojus, kaip Grigorijus Skovoroda, vadino meistrais. Meistras Skovoroda viename iš savo traktatų dėkojo Dievui už tai, kad Jis reikalingą padarė nesunkiu, o sunkų – nereikalingu. Ir džiaugėsi, kad reikalingiausią mums visiems laimę galima rasti ne vienoje vietoje ar viename laike, ar viename laipsnyje, titule, vienoje pareigybėje. Laimė neuždaryta kur nors Amerikoje ar Kanarų salose, ar tik karaliaus Saliamono amžiuje, nes mes būtume vargšai, negalėdami nusigauti į laimės šalį, negalėdami visi gimti laimės laikais ir visi tilpti į vieną laimingą karalienės, ministro ar sėkmingo verslininko milijonieriaus statusą. Jei nori būti laimingas, tai neieškok laimės už jūrų, neklajok po planetas, bet lik savimi ir savo vietoje, mokė Grigorijus Skovoroda. Beje, manoma, kad Michailas Bulgakovas romaną „Meistras ir Margarita“ rašė atsižvelgdamas į meistro Grigorijaus asmenybę ir veikalus. Paraštėje verta pažymėti, kad lietuvių kalbos žodis meistras, kaip ir rusų мастер, per lenkų ar vokiečių kalbų tarpininkavimą atsirado iš lotynų magister.

Būti savimi, savo laiku ir savo vietoje, tačiau kartu jaustis senovės romėnu, jaustis Fausto tautiečiu ir bendraminčiu, pritarti Emersonui ir Grigorijui Skovorodai, kartais žavėtis tuo drausmingumu ir tvarkingumu, su kuriuo vokiški priebalsiai atliko savo perkaitą (Lautverschiebung), kartais šiurpti nuo įvairių kalbų fonetinės sistemos dramatiškų istorijos vingių ir apverkti, pavyzdžiui, redukuotų balsių išnykimą senovės rusų kalboje, bet kartu ir pasidžiaugti, esą, redukuoti jau dingo, o mes – dar ne, labai filologiška. Išsiugdytas iki tobulumo protėjiškas gebėjimas likti savimi, persikūnijant į įvairias būtybes ir įgaunant įvairius pavidalus, leidžia rasti bendrą kalbą, susitarti su bet kuo ir užsiimti bet kokia veikla. Šis gebėjimas padaro filologą nepagaunamu ir nenugalimu. Paraštėje vėl pažymėsiu: meistras Grigorijus Skovoroda prašė ant savo antkapio užrašyti: „Pasaulis gaudė mane, bet nepagavo“.

Nė kiek neabejoju, kad kiekvienas iš dabar Šventų Jonų bažnyčioje esančių filologų galėtų pasidalinti panašiais patyrimais. Bet ir ne filologai pasakytų, kad tai toli gražu ne tik filologų savybė: gyventi savo vienintelį gyvenimą, gyventi savo protu ir širdimi, bet gebėti suprasti kitą žmogų, perprasti jo gyvenimą, mintis ir jausmus – labai žmogiška. Taip atsitinka būtent todėl, kad filologas yra žmogus par excellence, t. y. ypatingai, labiausiai, tikrąja šio žodžio prasme. Drįsčiau teigti, kad žmoguje yra tiek žmogaus, kiek jame yra filologo, kiek jame yra filologinio gebėjimo suprasti kitą, susitapatinti su juo, persikūnyti į kitą, pasiliekant pačiu savimi. Ir atvirkščiai: filologas tiek yra filologas, kiek jis yra žmogus. Protingi jauni žmonės, sėkmingai įveikę Vilniaus universiteto magistro studijas, jau suprato, kokias išvadas bandau padaryti: Homo homini magister philologiae est. Ir vice versa: Magister philologiae magistro philologiae homo est. Taigi būkite tokie tobuli.


Sorry, you must be logged in to post a comment.