Mes žinome jų vardus. Apytikriai žinome amžių. Susitikimo vietą, apytikslę datą.
Pitagoras ir Talis. Dvidešimtmetis jaunuolis ir senas, septintą dešimtį metų pradėjęs išminčius. Miletas, apie 550 m. pr. Kristų. Taigi – žiupsnelis sausų ir nelabai patikimų užuominų… Visa kita turime įsivaizduoti. Kur jie susitiko ir kalbėjosi: Mileto aikštėje, kolonų šešėlyje slėpamiesi nuo tvaskios vidurdienio saulės, o gal kildami takeliu į pajūrio kalvas, vis pažvelgdami į snūduriuojančios Egėjo jūros tolumas?
Galime įsivaizduoti kaip susitikdavo jų žvilgsniai: savąjį kelią pradedančio jaunuolio ir į kelionės pabaigą artėjančio išminčiaus. Akys, kurias lyg kibirkštis uždega kiekviena švystelėjusi mintis, akys kurios atspindi nesiliaujantį jaunos sielos žaidimą ir akys, kurios irgi kartkartėmis sušvyti — lyg ramios įlankos vandenys prieblandoje nuo kranto žiburių, arba – tolimų žvaigždžių…
- Į Egiptą, mielas jaunuoli, į Egiptą! – tokį raginimą, kad ir kitais žodžiais, tikrai ištarė Talis. — Tik ten ieškok šaltinio savo sielos troškuliui numalšinti.
Geras patarimas, galbūt tik parama paties Pitagoro ketinimams. Pitagoras, gimęs Samose – pirmoje didesnėje saloje salų grandinėje nuo Jonijos iki žemyninės Graikijos (Atikos) – jau buvo gerokai savo gyvenime pakeliavęs. Kartu su tėvu – pirkliu, vadinasi – ir keliautoju.
Į Egiptą Pitagoras, rodos, iškeliavo jau nebe jaunystės metais. Šaltinių duomenimis – apie 535 m. pr. Kristų, galbūt – su rekomendaciniu tuometinio Samoso salos valdovo Polykrato laišku. Pitagoras jau tuomet buvo išsilavinęs žmogus, filosofijos, muzikos ir literatūros žinovas. Mokėjęs mintinai, kaip ir visi išsilavinę graikai, daugybę Homero strofų, jis, aišku, žinojo, kiek prabėgo metų, kol Odisėjas sugrįžo į Itakę: dešimt prie Trojos sienų ir dešimt metų kelionėje atgal!