Mes žinome jų vardus. Apytikriai žinome amžių. Susitikimo vietą, apytikslę datą.
Pitagoras ir Talis. Dvidešimtmetis jaunuolis ir senas, septintą dešimtį metų pradėjęs išminčius. Miletas, apie 550 m. pr. Kristų. Taigi – žiupsnelis sausų ir nelabai patikimų užuominų… Visa kita turime įsivaizduoti. Kur jie susitiko ir kalbėjosi: Mileto aikštėje, kolonų šešėlyje slėpamiesi nuo tvaskios vidurdienio saulės, o gal kildami takeliu į pajūrio kalvas, vis pažvelgdami į snūduriuojančios Egėjo jūros tolumas?
Galime įsivaizduoti kaip susitikdavo jų žvilgsniai: savąjį kelią pradedančio jaunuolio ir į kelionės pabaigą artėjančio išminčiaus. Akys, kurias lyg kibirkštis uždega kiekviena švystelėjusi mintis, akys kurios atspindi nesiliaujantį jaunos sielos žaidimą ir akys, kurios irgi kartkartėmis sušvyti — lyg ramios įlankos vandenys prieblandoje nuo kranto žiburių, arba – tolimų žvaigždžių…
- Į Egiptą, mielas jaunuoli, į Egiptą! – tokį raginimą, kad ir kitais žodžiais, tikrai ištarė Talis. — Tik ten ieškok šaltinio savo sielos troškuliui numalšinti.
Geras patarimas, galbūt tik parama paties...