Medžiotojas pagaliau pasiekė namus – laukymę su laužaviete viduryje, pašiūrėmis, dengtomis medžių šakomis, gyvenamąja ola… Nusimetė nuo pečių nešulį – stirniną, sumedžiotą upės slėnyje. Paskui įėjo į olą, susirado kadaise sumedžioto vilko kaulą ir aštria akmens briauna įbrėžė naują brūkšnį.
Kodėl? Kad galėtų parodyti vakarais prie ugnies susispietusiams gentainiams? O gal ieškodamas atsako sąmonėje lėtai bundančiai baimei, kad viskas išnyksta be pėdsako?
Jis iš tikrųjų pradingo be pėdsako, tas medžiotojas. Ir mes pradingsime, beje… Todėl ir šiuos ženklus rašau galbūt vedinas to paties jausmo. Kaip tas medžiotojas.