Eilinį kartą apie Rusiją, ir apie mus, aišku

hall of mirrors sculpture - southport pier
Kažkada birželio vidury Vladimiras Laučius paprašė atsakyti į keletą klausimų. Atsakiau. Palaukus jam išėjo toks keistas straipsnis-kratinys. Prisipažįstu, perskaičius bendros idėjos nesupratau. Nusprendžiau, kad apie Bugajskį kokio konteksto norėjosi, tai ir pridėjo.

Tad, kad išmintis nepasimestų, o ir kad būtų aišku, nuo ko pradėjau ir iš kur tas mintis paėmė, įdedu savo pilnus atsakymus.

1 klausimas. Ar Eurazijos projektas turi šansų ir jei taip, tai kuo tai gresia ES?

Eurazijos sąjunga nėra pirmasis Rusijos integracinis projektas regione. NVS buvo gerokai ambicingesnis, bet vis tiek galų gale tik formalus darinys, taip ir nesugebėjęs išplėtoti kokios nors aiškesnės bendro buvimo vizijos.

Eurazijos sąjunga kol kas yra tik trijų valstybių muitų sąjunga, be Rusijos čia mes matome dvi įprastas tokių projektų palaikytojas – Baltarusiją ir Kazachstaną. Ar yra daugiau kandidačių, trokštančių ten prisijungti?

Kol kas vargu: likusios Vidurio Azijos valstybės kiekviena dėl skirtingų priežasčių plėtoja atsargius santykius su Rusija. Armėnija, nors ir laikoma pakankamai prorusiška irgi vis labiau bando atitolti. Kai kas mano, kad Ukraina yra tai prizas, kurio Rusija siekia šia savo sąjunga ir būtent jos aktyvus įsitraukimas tikrai galėtų suneraminti kaimynus vakaruose. Nepaisant dabartinės įtampos tarp ES ir Ukrainos, toks pastarosios posūkis kol kas atrodo mažai tikėtinas. Juo labiau, kad Eurazijos sąjungos idėja visų pirma buvo V.Putino priešrinkiminis bandymas priešpastatyti save Medvedevo Europos saugumo architektūros idėjai.

Tad šis bandymas yra, viena vertus, siekis atsiriboti nuo ankstesnės idėjos, kita vertus – parodyti, kad Rusija nori ir gali įgyvendinti savo projektus viena. Kol kas toks pareiškimas nekelia grėsmės labiau nei kiti Rusijos veiksmai.

2 klausimas. Ar įmanoma „mentališkai“ grąžinti Lietuvą į buvusią SSRS erdvę, formaliai paliekant ją Euroatlantinėse struktūrose (laikinai)? Energetinio saugumo taip ir neužsitikrinome, rusų popsas užgožė LT televizijas, rusų televizijų kalbos apie „Europos saulėlydį“ skamba vis įtaigiau.

Kad Rusijos televizija gali būti įtaigi, mes žinome, tačiau, kiek ji žino geriau už kitus ar ką ji turi mintyje kalbėdama apie „saulėlydį“, sunku aiškiai suprasti. Šiaip ar taip tai ne pirmas ir ne antras nuosmukio skelbimas, tad esu tikra, kad ir po šio Europa nedings. Kokia ji bus, kokį vaidmenį pasaulio politikoje ji vaidins, čia jau kitų diskusijų klausimas.

Dėl Lietuvos. Jei tam tikros pop muzikos populiarumas būtų priklausomybės „mentalinei“ erdvei kriterijus, tai mes amerikietiškajai (anglosaksiškai?) erdvei priklausytumėme ne mažiau nei rusiškai. Energetinių išteklių šaltinis šiame kontekste irgi nėra itin reikšmingas – jis automatiškai mąstymo pobūdžio ir vertybinio pasirinkimo nelemia. Be to, ir pati grįžimo į sovietinę erdvę idėja neaiški – praėjo daugiau nei dvidešimt metų nuo TSRS žlugimo, tiek visa erdvė, tiek kiekviena valstybė atskirai pasikeitė ir kiekviena savaip nutolo nuo istorinio laiko. Tačiau nuorodos į tą laikmetį vis daromos, darant prielaidą, kad jos savaime suprantamos, visiems vienodos ir nekintančios. Tiesiog apeliacijos į sovietmetį uždeda lyg ir savaime suprantamą, tačiau iš tikrųjų tuščią, nors ir negatyvią etiketę, ir neleidžia suvokti, dėl ko iš tikrųjų verta nerimauti.

Mano nuomone, daug svarbiau kalbėti apie tai, kad Lietuvoje atsiranda vis garsesnių balsų, kalbančių apie kažkokį ypatingą Lietuvos kelią ir dalią, apie tai, kad žmogaus teisių idėja yra „kišama“, kad valstybė turi teisę nurodyti, kas yra vertybė, kieno gyvenimas yra geresnis, kad suverenitetas yra aukščiau visko, net pagarbos žmogui, ar kad tolerancija ir bandymas kalbėtis ir susitarti dėl bendro buvimo taisyklių yra nereikalingas, „vakarietiškas“ produktas. Ar tai „grįžimas“? Nežinau. Greičiau kol kas dar ne itin sėkmingas bandymas sukurti uždarą, svetimų besibijančią ir savų žmonių negerbiančią tautą.

3 klausimas. Ar Lietuva apskritai vis dar bus svarbi pačiai ES, antai Vokietijai, jei Europą toliau krės krizė, kurios galą mato gal tik didžiausi optimistai?

Lietuva bus svarbi ES-ai tiek kiek jai pačiai bus svarbi Europos Sąjunga. ES buvo ir yra politinis, vertybinis, ideologinis projektas, kuris neįmanomas be ją sudarančių valstybių narių ir būtent dėl to mąstyti, kad ES gali nereikėti kurios iš narių, reiškia kalbėti apie jos pačios norą nebebūti. Tačiau žinoma, nereikia galvoti, kad narystė pati savaime Lietuvą padarys svarbia, girdima ar reikšminga – ir čia jau kita, buvimo tarptautinėse institucijose, realybė, kur irgi reikia dirbti, norint ką nors gauti.

O Vokietija? Ant jos dabar laikosi ES, tad šiuo metu jai tik geriau, kad dar yra daugiau mažiau ramiai besitvarkančių, problemų nekeliančių valstybių narių.
O krizė kada nors vis tiek baigsis.

****

Na, ir galų gale “istorinis” momentas – tapti dienos sakiniu delfiuose (ačiū sesei Audronei, nusprendusiai taip mane išlaikyti istorijoje :) ).

Komentuoti

Jūsų el.pašto adresas niekada nebus paviešintas ar perduotas. Privalomi užpildyti laukai yra pažymėti *