Savaitgalį pasirodęs straipsnis The New York Times „What They Don’t Teach Law Students: Lawyering“ įnešė nemažai sumaišties teisinio šveitimo sistemoje (JAV). Straipsnis išties provokuojantis, su kandžiom citatom ir nuorodom. Pagrindinės jo mintys: teisės mokyklų absolventai neįgyja jokių praktinių įgūdžių, mokymo programos orientuotos į praeitį, didelė dalis studijų finansavimui skirtų lėšų išleidžiama moksliniams straipsniam rengti, kurių dauguma nėra reikšmingi (necituojami teismuose arba nagrinėja praktikai neaktualius istorinius klausimus). Tai gana švelni reziume. Straipsnis sulaukė labai emocingo atsako čia, čia, čia, ir taip toliau. Galima sakyti, įžiebė liepsnas.
Straipsnis apie JAV, tačiau problema yra unversali – teisininkai baigę teisės mokyklas neturi praktinių įgūdžių. Vargu ar kas nors dėl to ginčytųsi. Ilgainiui tai tampa vis rimtesne problema, nes klientai nenori mokėti už besimokančių praktikuoti teisininkų darbo valandas, todėl rinkoje teisininkų paklausa mažėja ir daugėja nusivylusių, kurie stodami į aukštąją mokyklą tiki jog lengvai ras darbo.
Tačiau negaliu sutikti su tuo, jog lengva ir paprasta išeitis būtų – užuot mokius teorinių dalykų, istorijos, aukštoji mokykla turėtų imti mokyti studentus, kaip rašyti sutartis, ar kaip užbaigti įmonių susijungimo sandorius.
Galima išmokti rašyti sutarties projektą pagal turimus pavyzdžius, tačiau neįmanoma kompiliuojant sutartis įgyti suvokimo, pvz., apie solidariąsias prievoles. Kartais praktika rodo, kad atvirkščiai – studentai intensyviau turėtų būti mokomi būtent teorinių žinių ir formuoti teorinio mąstymo įgūdžių. Kai šių žinių trūksta, net Aukščiausiajam Teismui tenka aiškinti, kaip spręsti situacijas, analogiškas antro kurso uždaviniams (pvz., ar galima pareikšti ieškinį vienam iš solidarių skolininkų, nereiškiant reikalavimo kitam skolininkui?).
Universitetas pasižymi vienu labai paprastu dalyku – jame įgyjamas universalus išsilavinimas. Universitete mokoma mąstyti, apdoroti didelį kiekį informacijos, ją sisteminti, analizuoti, daryti išvadas. Teisininko diplomas reiškia, kad jį gavęs žmogus turi teisinį mąstymą, gali spręsti tokias problemas, kurių niekada anksčiau nėra buvę. Jei norime, kad teisininkai būtų mokomi praktikuoti kaip ir gydytojai, nereikia pamiršti, kad gydytojai prieš mokydamiesi praktikuoti, mokosi daug teorinių fundamentalių dalykų. Kaip rašoma viename NYT straipsnio komentare, juk nenorime, kad mus operuotu gydytojas, kuris puikiai moka elgtis su skalpeliu, bet neišmano biologijos, chemijos, anatomijos pagrindų.