rašykime raštu
Kaip sako gera rusų patarlė, ką parašei plunksna – kirviu neiškirsi. Šiais laikais, žinoma, plunksnakočiais niekas neberašo ir atrodo, kad ištrinti bei redaguoti tekstą yra labai paprasta. Iš tiesų, taip ir yra. Šio įrašo pavadinimą paredagavau keletą kartų ir ankstesni variantai pranyko amžiams negrįžtamai. Matyt, dėl to vis dar tvyro nepasitikėjimas elektroniniais dokumentais, ir ypač valstybės įstaigose – o labiausia – teismuose, kur viską reikia įrodyti. Toks nepasitikėjimas iškreipia ir žodžio „raštas“ supratimą, kuris šiandien turi visai kitokią prasmę, nei tais laikais, kai dar nebuvo išrasta spausdinimo mašina.
Teko girdėti istoriją, kad šiemet vienam ieškovui, padavusiam elektroninės formos ieškinį, teismas nustatė terminą trūkumams pašalinti – pateikti ieškinį raštu. Suprantama, teismams (teisėjams, raštinės darbuotojams) sunku valdyti tokius dokumentus. Elektroninės formos ieškinį ir jo priedus reikėtų spausdinti, ir ne vienu egzemplioriumi, o dviem (vienas atsakovui). Tokių išlaidų teismai neturi iš ko padengti, o paduoti ieškinį reikiamu kiekiu egzempliorių pačiam ieškovui būtų žymiai paprasčiau. Čia teismas galėtų pasiremti proceso ekonomiškumo principu (LR CPK 7 str.) ir prašyti ieškovo teikti ieškinį popieriuje. Galima būtų suprasti tokį sprendimą.
Tačiau teismo argumentas buvo kitas – LR CPK 111 str. 1 d. numato, kad „procesiniai dokumentai teismui pateikiami raštu„. Todėl elektroniniu paštu pateikto ieškinio teismas nepriėmė. Lietuvių kalbos žodynas (beje, elektroninis) sako, kad raštas gali būti ir rašytinis, ir spausdintinis, nesvarbu, ar jis užfiksuojamas rašysenos būdu ranka, ar bet kokiais kitais rašto fiksavimo būdais. Visos įstatymų nuostatos, tiek sutarčių teisės, tiek civilinio proceso, kurios reikalauja rašytinės formos negali būti suprantamos, kaip reikalaujančios tik popieriuje fiksuoto rašto. Jeigu ieškinys pasirašomas saugiu elektroniniu parašu, jokių abejonių ar nepasitikėjimo dėl ieškovo valios, teksto iškraipymo objektyviai beveik negali būti. Toks elektroninis ieškinys tikrai yra surašytas raštu.
Teoriniai ar praktiniai aspektai?
Savaitgalį pasirodęs straipsnis The New York Times „What They Don’t Teach Law Students: Lawyering“ įnešė nemažai sumaišties teisinio šveitimo sistemoje (JAV). Straipsnis išties provokuojantis, su kandžiom citatom ir nuorodom. Pagrindinės jo mintys: teisės mokyklų absolventai neįgyja jokių praktinių įgūdžių, mokymo programos orientuotos į praeitį, didelė dalis studijų finansavimui skirtų lėšų išleidžiama moksliniams straipsniam rengti, kurių dauguma nėra reikšmingi (necituojami teismuose arba nagrinėja praktikai neaktualius istorinius klausimus). Tai gana švelni reziume. Straipsnis sulaukė labai emocingo atsako čia, čia, čia, ir taip toliau. Galima sakyti, įžiebė liepsnas.
Straipsnis apie JAV, tačiau problema yra unversali – teisininkai baigę teisės mokyklas neturi praktinių įgūdžių. Vargu ar kas nors dėl to ginčytųsi. Ilgainiui tai tampa vis rimtesne problema, nes klientai nenori mokėti už besimokančių praktikuoti teisininkų darbo valandas, todėl rinkoje teisininkų paklausa mažėja ir daugėja nusivylusių, kurie stodami į aukštąją mokyklą tiki jog lengvai ras darbo.
Tačiau negaliu sutikti su tuo, jog lengva ir paprasta išeitis būtų – užuot mokius teorinių dalykų, istorijos, aukštoji mokykla turėtų imti mokyti studentus, kaip rašyti sutartis, ar kaip užbaigti įmonių susijungimo sandorius.
Galima išmokti rašyti sutarties projektą pagal turimus pavyzdžius, tačiau neįmanoma kompiliuojant sutartis įgyti suvokimo, pvz., apie solidariąsias prievoles. Kartais praktika rodo, kad atvirkščiai – studentai intensyviau turėtų būti mokomi būtent teorinių žinių ir formuoti teorinio mąstymo įgūdžių. Kai šių žinių trūksta, net Aukščiausiajam Teismui tenka aiškinti, kaip spręsti situacijas, analogiškas antro kurso uždaviniams (pvz., ar galima pareikšti ieškinį vienam iš solidarių skolininkų, nereiškiant reikalavimo kitam skolininkui?).
Universitetas pasižymi vienu labai paprastu dalyku – jame įgyjamas universalus išsilavinimas. Universitete mokoma mąstyti, apdoroti didelį kiekį informacijos, ją sisteminti, analizuoti, daryti išvadas. Teisininko diplomas reiškia, kad jį gavęs žmogus turi teisinį mąstymą, gali spręsti tokias problemas, kurių niekada anksčiau nėra buvę. Jei norime, kad teisininkai būtų mokomi praktikuoti kaip ir gydytojai, nereikia pamiršti, kad gydytojai prieš mokydamiesi praktikuoti, mokosi daug teorinių fundamentalių dalykų. Kaip rašoma viename NYT straipsnio komentare, juk nenorime, kad mus operuotu gydytojas, kuris puikiai moka elgtis su skalpeliu, bet neišmano biologijos, chemijos, anatomijos pagrindų.