sutarčių teisė

Kai kurie sutarčių negaliojimo koncepciniai klausimai

2013-02-24 19:03

rašykime raštu

2012-02-03 11:41

Wie schrijft die blijft!Kaip sako gera rusų patarlė, ką parašei plunksna – kirviu neiškirsi. Šiais laikais, žinoma, plunksnakočiais niekas neberašo ir atrodo, kad ištrinti bei redaguoti tekstą yra labai paprasta. Iš tiesų, taip ir yra. Šio įrašo pavadinimą paredagavau keletą kartų ir ankstesni variantai pranyko amžiams negrįžtamai. Matyt, dėl to vis dar tvyro nepasitikėjimas elektroniniais dokumentais, ir ypač valstybės įstaigose – o labiausia – teismuose, kur viską reikia įrodyti. Toks nepasitikėjimas iškreipia ir žodžio „raštas“ supratimą, kuris šiandien turi visai kitokią prasmę, nei tais laikais, kai dar nebuvo išrasta spausdinimo mašina.

Teko girdėti istoriją, kad šiemet vienam ieškovui, padavusiam elektroninės formos ieškinį, teismas nustatė terminą trūkumams pašalinti – pateikti ieškinį raštu. Suprantama, teismams (teisėjams, raštinės darbuotojams) sunku valdyti tokius dokumentus. Elektroninės formos ieškinį ir jo priedus reikėtų spausdinti, ir ne vienu egzemplioriumi, o dviem (vienas atsakovui). Tokių išlaidų teismai neturi iš ko padengti, o paduoti ieškinį reikiamu kiekiu egzempliorių pačiam ieškovui būtų žymiai paprasčiau. Čia teismas galėtų pasiremti proceso ekonomiškumo principu (LR CPK 7 str.) ir prašyti ieškovo teikti ieškinį popieriuje. Galima būtų suprasti tokį sprendimą.

Tačiau teismo argumentas buvo kitas – LR CPK 111 str. 1 d. numato, kad „procesiniai dokumentai teismui pateikiami raštu„. Todėl elektroniniu paštu pateikto ieškinio teismas nepriėmė. Lietuvių kalbos žodynas (beje, elektroninis) sako, kad raštas gali būti ir rašytinis, ir spausdintinis, nesvarbu, ar jis užfiksuojamas rašysenos būdu ranka, ar bet kokiais kitais rašto fiksavimo būdais. Visos įstatymų nuostatos, tiek sutarčių teisės, tiek civilinio proceso, kurios reikalauja rašytinės formos negali būti suprantamos, kaip reikalaujančios tik popieriuje fiksuoto rašto. Jeigu ieškinys pasirašomas saugiu elektroniniu parašu, jokių abejonių ar nepasitikėjimo dėl ieškovo valios, teksto iškraipymo objektyviai beveik negali būti. Toks elektroninis ieškinys tikrai yra surašytas raštu.

(more…)


Bendroji Europos pardavimo teisė

2011-10-26 18:22

Kol dar nieks nespėjo išspausdinti straipsnių apie naująjį Europos Komisijos pasiūlymą reglamentui dėl Europos vieningos prekybos teisės, skubu pareikšti nuomonę dėl projekto, kuris, tuo neabejoju, pratęs, ir, matyt, sustiprins diskusijas apie Europos sutarčių teisės vienodinimo perspektyvas.

Europos Komisija siūlo suvienodinti Europos sutarčių teisę, reglamentu patvirtindama taisyklių rinkinį, kurį sutarties šalys galėtų pasirinkti taikyti savo sutartiniams santykiams. Reglamento forma turbūt vienintelis įmanomas teisinis instrumentas sutarčių teisės vienodinimo tikslams. Tačiau nors tai bus tiesioginio taikymo teisės aktas, juo patvirtintos taisyklės bus taikomos sutarties šalims tik jeigu šalys dėl to susitars sutartyje.

Komisijos paskelbtas pasiūlymas vainikuoja jau virš dešimties metų įvairių Europos Sąjungos institucijų diskusijas dėl sutarčių teisės vienodinimo. Šį kartą panašu, kad iki galutinio rezultato trūksta iš ties nedaug – Europos Parlamento pritarimo (kurs atsižvelgiant į ankstesnius balsavimus tikrai bus palankus) ir Europos Tarybos sprendimo (čia gali būti įvairių pozicijų tarp skirtingų valstybių narių).

Teisinis pagrindas

Pirmiausia į akis krenta dokumento teisinis pagrindas. Komisija nurodo, kad ES turi įgaliojimus išleisti tokį reglamentą Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 114 str. pagrindu siekdama geresnės vartotojų teisių apsaugos. Tačiau reglamente įtrauktos ir bendrosios nuostatos dėl sutarčių sudarymo, aiškinimo, nutraukimo, žalos atlyginimo, senaties terminų, pagaliau taisyklės galės būti taikomos ir tarp dviejų verslo subjektų. Tai žinoma kelia abejonių ir diskusijos šioje vietoje tikrai tęsis. Kita vertus, suprantama, kad dokumentu nustatomas neprivalomai taikomas taisyklių rinkinys, tad savanoriškas šalių (verslo subjektų) apsisprendimas taikyti vieningas taisykles netiesiogiai prisidės ir prie vartotojų interesų. Beje, reglamento preambulėje raudonu tekstu pabrėžiama, kad verslo subjektai sutarčių teisėje naudojasi visiška sutarties laisve ir gali patys spręsti, kokias taisykles taikyti sutarčiai.

Taikymo sritis

Reglamentu patvirtintos taisyklės turėtų būti taikomos tik pirkimo-pardavimo sutartims tiek dėl materialiųjų daiktų, tiek ir dėl skaitmeninio turto pardavimo bei dėl susijusių paslaugų pardavimo. Tačiau, kaip minėta, bendrosios nuostatos dėl sutarčių sudarymo, aiškinimo, nevykdymo pasekmių tinkamos iš esmės bet kuriai sutarties rūšiai. Su atitinkamais pakeitimais šias taisykles galės taikyti verslo subjektai bet kuriai tarptautinio pobūdžio sutarties rūšiai.

Subjektai

Reglamentas apribojamas tarptautinio pobūdžio sutartimis, o viena šalis turi būti vartotojas arba maža ar vidutinė įmonė. Tačiau valstybės narės gali numatyti, kad reglamentas būtų taikomas ir tarp šalių, kurios yra toje pačioje valstybėje, be to, tarp šalių, kurios abi yra prekybininkai (ir nebūtinai mažos ar vidutinės įmonės). Reikia tikėtis, kad Lietuva pasinaudos šia galimybe. Kita vertus, tokia paliekama alternatyva atveria kelią skirtumams tarp valtybių narių. Jeigu ne visos valstybės pasinaudos šia galimybe, nebus aišku, kaip vertinti sutartis tarp šalių (pvz. abiejų prekybininkų), kurių viena yra valstybėje, kuri leidžia taikyti reglamentą, o kita šalis iš vasltybės, kuri tokios galimybės nenumato.

Vieningo taikymo užtikrinimas

Įdomu tai, kad šio reglamento taikymo teismuose praktika bus kaupiama centralizuotai ir bus viešai prieinama. Iki šiol tokios privalomos sistemos jokioje srityje nebuvo ir tai neabejotinai turėtų padėti užtikrinti vieningą reglamento taikymą. Kita vertus, sunku įsivaizduoti, kaip, pvz., Anglijos teismai atsižvelgs į Prancūzijos ar Vokietijos teismų sprendimus tokiais jautriais klausimais, kaip sutarties negaliojimas dėl klaidos ar pan.

Skrupulingą reglamento nuostatų analizę paliksime ateičiai. Tačiau jau dabar aiškėja, kad toks projektas kaip Bendroji pagrindų sistema (Common Frame of Referrence), apimanti beveik visą privatinę teisę, buvo per didelis užmojis, kad artimiausiu laiku taptų realybe Europoje. Žinoma, Europos privatinės teisės mokslo plėtotei jis turi neįkainojamą reikšmę.