rašykime raštu
Kaip sako gera rusų patarlė, ką parašei plunksna – kirviu neiškirsi. Šiais laikais, žinoma, plunksnakočiais niekas neberašo ir atrodo, kad ištrinti bei redaguoti tekstą yra labai paprasta. Iš tiesų, taip ir yra. Šio įrašo pavadinimą paredagavau keletą kartų ir ankstesni variantai pranyko amžiams negrįžtamai. Matyt, dėl to vis dar tvyro nepasitikėjimas elektroniniais dokumentais, ir ypač valstybės įstaigose – o labiausia – teismuose, kur viską reikia įrodyti. Toks nepasitikėjimas iškreipia ir žodžio „raštas“ supratimą, kuris šiandien turi visai kitokią prasmę, nei tais laikais, kai dar nebuvo išrasta spausdinimo mašina.
Teko girdėti istoriją, kad šiemet vienam ieškovui, padavusiam elektroninės formos ieškinį, teismas nustatė terminą trūkumams pašalinti – pateikti ieškinį raštu. Suprantama, teismams (teisėjams, raštinės darbuotojams) sunku valdyti tokius dokumentus. Elektroninės formos ieškinį ir jo priedus reikėtų spausdinti, ir ne vienu egzemplioriumi, o dviem (vienas atsakovui). Tokių išlaidų teismai neturi iš ko padengti, o paduoti ieškinį reikiamu kiekiu egzempliorių pačiam ieškovui būtų žymiai paprasčiau. Čia teismas galėtų pasiremti proceso ekonomiškumo principu (LR CPK 7 str.) ir prašyti ieškovo teikti ieškinį popieriuje. Galima būtų suprasti tokį sprendimą.
Tačiau teismo argumentas buvo kitas – LR CPK 111 str. 1 d. numato, kad „procesiniai dokumentai teismui pateikiami raštu„. Todėl elektroniniu paštu pateikto ieškinio teismas nepriėmė. Lietuvių kalbos žodynas (beje, elektroninis) sako, kad raštas gali būti ir rašytinis, ir spausdintinis, nesvarbu, ar jis užfiksuojamas rašysenos būdu ranka, ar bet kokiais kitais rašto fiksavimo būdais. Visos įstatymų nuostatos, tiek sutarčių teisės, tiek civilinio proceso, kurios reikalauja rašytinės formos negali būti suprantamos, kaip reikalaujančios tik popieriuje fiksuoto rašto. Jeigu ieškinys pasirašomas saugiu elektroniniu parašu, jokių abejonių ar nepasitikėjimo dėl ieškovo valios, teksto iškraipymo objektyviai beveik negali būti. Toks elektroninis ieškinys tikrai yra surašytas raštu.
Lietuvos sutarčių teisė (LR CK 6.159 str., 1.71 str., 1.73, 1.76 str.) taip pat numato, kad sutartys gali būti sudaromos „raštu“. Daugelis jų šiais laikais nespausdinamos net popieriuje, jau nekalbant apie rašymą ranka. Jungtinių Tautų konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo pardavimo sutarčių panaikino bet kokius formos reikalavimus šalių valiai pareikšti. Daugelis valstybių, kaip ir Lietuva, yra padariusios išlygas dėl šių nuostatų ir toliau reikalauja rašytinės formos. Tačiau pati pirmoji šios konvencijos Patariamosios Tarybos nuomonė dar 2003 m. buvo skirta elektroninės formos susirašinėjimui. Žinoma, 1980 m. priimta konvencijos rengėjai galėjo numatyti tik teleksą ir faksą, kaip raštų rašymo ir apsikeitimo būdą. Tačiau kadangi 11 str. nenustato jokių formalių reikalavimų, tai leidžia šalims sudaryti ir elektroninės formos sutartis.