Įžanga: kai sistema ima dūgzti.
Kartais atrodo, kad ekonomika ima dūgzti kaip bičių avilys. Kainos kyla, visi perka, visi kalba apie tą patį – akcijas, būstą, kriptovaliutas. Kas iš tikrųjų įvyksta, kai rinka tarsi praranda savo racionalumą ir ima judėti vienu balsu? Kodėl atskiros ekonominės sprendimų dalelės – žmonės – staiga ima elgtis taip, tarsi juos jungtų nematoma energijos banga? Šį reiškinį vis dažniau bandoma aiškinti pasitelkiant fizikos sąvokas, o viena iš jų – rezonansas – leidžia pamatyti, kaip socialinė ir finansinė dinamika iš tiesų turi bendrų bruožų.
Kai individai mėgdžioja vienas kitą – gimsta banda.
Bandos efektas nėra vien gyvūnų ar žmonių elgsenos metafora. Tai psichologinis ir socialinis reiškinys, kai individai kopijuoja kitų elgesį, nes savam sprendimui priimti trūksta informacjos, patirties arba laiko. Bandoje sprendimai tampa sinchroniški, o emocijos – kolektyvinės. Maži impulsai, kurie įprastai neturėtų reikšmės, sukelia didžiules reakcijas. Toks elgesys turi savų privalumų – jis leidžia greičiau reaguoti į pavojus ar galimybes, tačiau kartu padaro sistemą itin jautrią išoriniams signalams. Ekonomikoje tai reiškia, kad pakanka nedidelių impulsų, pavyzdžiui, nauja informacija apie pelnus ar nuostolius – visa finansų rinka gali pakeisti kryptį.
Kai rinka perkaista, įsijungia prisotinimas.
Finansinio prisotinimo teorija teigia, kad kiekviena ekonominė sistema turi ribą, iki kurios gali augti be iškraipymų, paprastai, eksponentiškai. Kai rinka pasiekia apie 75 procentų prisotinimo lygį, grįžtamasis ryšys tarp paklausos ir pasiūlos tampa „stiprus“. Kitaip tariant, kainos ima kilti ne dėl didėjančios ekonomiškai pagrįstos vertės, o dėl pačio kilimo fakto. Šiame taške ekonomika tampa deficitinė – vis daugiau kapitalo vejasi vis mažesnį prekių ir paslaugų kiekį. Psichologiniu požiūriu tai jau bandos fazė: visi nori to paties, nes mano, kad praleidus progą ji nebesikartos. Fizikos kalba – sistema pasiekia perkaitimo būseną: agentų kolektyvinio bandos jausmo padiktuota kaina ženkliai atitrūksta nuo savo fundamentalios, ekonominės pusiausvyros padiktuotos vertės, atsiranda svyravimai primenantys rezonanso reiškinį fizikoje.
Bendra ašis – kvazirezonansas.
Rezonansas fizikoje turi aiškią prasmę: sistema pradeda svyruoti labai didele amplitude tada, kai išorinio poveikio dažnis sutampa su pačios sistemos vidiniu, „nuosavu“ dažniu. Net silpnas impulsas gali išauginti milžinišką virpesių amplitudę. 1940 m. lapkričio 7 d. Tacoma–Narrows kabantis tiltas JAV sugriuvo pučiant, atrodytų, visai nesmarkiam vėjui – apie 64 km/h (17,8 m/s). Ekspertai ilgai ginčijosi, ar tai buvo klasikinis rezonansas, ar vadinamasis plazdėjimas (angl. flutter) – kvazirezonansinis reiškinys, kai konstrukcija pereina iš stabilios būsenos į savaime augantį virpėjimą dėl aerodinaminės sąveikos. Kitaip tariant, tiltas sugriuvo ne todėl, kad kas nors „stipriai smūgiavo“, bet todėl, kad sistema pati užsivedė ir ėmė save daužyti vis stipriau. Net ir fizikoje, kur fundamentiniai dėsniai yra patikimai žinomi, rezonanso reiškinį apskaičiuoti ir tiksliai prognozuoti yra sunku. Todėl ir įvyksta avarijos.
Finansinio prisotinimo teorijoje sakoma: ekonomikose vyksta labai panašus procesas. Kai rinka artėja prie aukšto prisotinimo lygio (apie 70–80 %), ji tampa jautri ne tiek fundamentinei informacijai, kiek savaiminiam bandos jausmo pobūdžio vidiniam sistemos susižadinimui. Savaiminis susižadinimas ir prisotinimo grįžtamasis ryšys pradeda veikti kaip dinaminė sistema. Tai ir yra ekonominis kvazirezonansas – ne idealus fizikinis rezonansas, o plazdėjimo tipo saviįsisiūbavimas, kai kolektyvinė reakcija tampa pati sau varikliu. Tuo metu rinka elgiasi kaip banda: užtenka „investavimo vėjo“, kad sistema įkaistų ir taptų nestabili. Štai kodėl FPT pabrėžia, kad ekonomikos griūtys kyla ne nuo stipriausio smūgio, o nuo sistemos būsenos, kai ji jau įėjusi į kvazirezonansinį režimą.
Ką tai reiškia ekonomikos valdymui?
Kad išvengtume rinkos burbulų ir staigių krizių, turime stebėti ne tik pinigų srautus ar kainas, bet ir tai, kaip susiderina rinkos dalyvių elgesys bei lūkesčiai. Finansinio prisotinimo teorija leidžia šią dinamiką matuoti – per prisotinimo laipsnį, įkaitimo parametrą H ir grįžtamojo ryšio stiprumą. Kai šie rodikliai priartėja prie rezonansinės ribos, ekonomika ima elgtis kaip banda, pasirengusi staigiam posūkiui. Rezonanso analizė gali tapti nauju ekonominės diagnostikos instrumentu – savotišku rinkos termometru, leidžiančiu laiku pastebėti kolektyvines kraštines anomalijas.
Pabaiga: kai tyla tampa muzika.
Ekonomika nėra vien skaičių lentelė – ji elgiasi kaip fizinė konstrukcija vėjuje. Kol visi rinkos dalyviai mąsto skirtingai, sistema yra stabili. Tačiau kai prisotinimas pasiekia aukštą lygį ir elgesys ima sinchronizuotis, rinka pereina į kvazirezonansinę būseną: pakanka menko paskatinimo, ir visa sistema pradeda vibruoti. Tai – bandos impulsai, kurie pasiekia deficitinę rinką. Tai virsta finansinių burbulų sprogimais – ne dėl blogiausios naujienos, o dėl to, kad rinka jau būna įėjusi į savo didelių svyravimų fazę.
Čia slypi svarbi pamoka: reikia stebėti ne tik „vėjo greitį“ – palūkanas, infliaciją ar kreditų apimtis, bet ir svyravimų mastą.. Finansinio prisotinimo teorija kviečia matyti ekonomiką kaip jautrią netiesinę sistemą, kurios stabilumą lemia jos vidinis ritmas. Kai svyravimai įsisūbuoja, tyla tampa muzika – o muzika gali virsti sprogimu.
Prof. Stasys Girdzijauskas
Prof. Vygintas Gontis
Parašykite komentarą