Speeding

Recently I was asked to translate a poem by US poet David Wagoner:

Speeding

My friends and I wanted to drive fast
Faster to floor the pedal and go roaring
Through stop signs and blind corners our eyes half-stuck
On the needle over the limit throttling the night
While clutching both hands white on the jittery wheel
Or making fists in the backseat seeing the blocks
And blocks of houses streaking by the smear
Of porches out the windshield a lane and a half
Between parked cars an emptiness ready to swallow
Whatever we had to offer beyond the end
Of the engine the grill the chrome-plated star the ram
The streamlined nude thrusting all of us forward
Into the dark past streetlights rushing our way
To vault over our heads and show up again
With nothing new to shine for but another
Cross street another nothing we didn’t want
To be somewhere we didn’t want to be
Anywhere even sooner than possible
Or somewhere else ahead to be anything
Different something here not now but there
Not then to rocket to break it off
But sooner than we could think we’d see the end
Of the street where going on meant losing it all
So we’d slow down then finally almost maybe
Stopping to talk about how good it had been
Not being afraid of flying past between
Our sleeping mothers and fathers who couldn’t see us
Scuffling home now having been somebody
Who would get us through the night and the slow morning
And the slower afternoon the regular walking
Around the sitting the nodding the figuring
And being agreeable dutiful always holding
Close the key the ignition midnight the street
The clear lane revving us up to speed
The same old way our faces and feet were aimed
Our eyes were headed were meant to go by god.

* * *

I was intrigued to recall a half-forgotten skill, which resulted in the following translation:

Visu greičiu

Draugai ir aš tetroškome važiuoti greitai
pedalą spausti iki dugno ir riaumoti
pro posūkius ir ženklus, akimis prilipę
prie rodyklės už ribos, pristabdančios naktį
sugniaužę iki baltumo pirštais drebantį vairą
kumščius keleivio sėdynėj, regėdami kvadratus
pro šalį lekiančių kvartalų ir verandų
dryžius priekiniam stikle ir laisvą juostą
pražiotą tarp tuščių mašinų, kad prarytų
ištiestą aukai aviną, žvaigždę, grotelių nasrus
aptakią nuogybę, smeigiančią mus visus pirmyn
tamson pro gatvės žibintus, skubančius į mus
kad stryktelėtų virš galvų ir vėl išnirtų
be tikslo likę, tiktai sankryžai tuščiai
apšviesti dar vieną nieką, kol mes troškom
nebūt kur nors, kol troškome nebūti niekur
greičiau arba toliau nei tai įmanoma
kuo nors kitu – nebūti čia, bet ne dabar
ir ten, bet ne tuomet, tiktai tolyn nuskrieti
ir nusimesti viską nuo savęs
tik gatvės pabaiga užklupdavo per greitai
ir tęsti būtų reiškę mums prarasti viską
todėl sumažindavom greitį ir gal kartais
sustodavome pasakyti, kaip mums gera
be baimės buvo lėkti pro tėvus sumigusius
tėvus ir motinas, nepastebinčius mūsų
žirgliojančių namo, pabuvusių kai kuo
kad trintume nakties likutį, lėtą rytą
ir dar lėtesnę popietę žingsnius skaičiuojant
prisėdant, palinksint, kalbant, klausant ir išmanant
kaip būti pareigingais, nepamirštant justi
kišenėj raktą, užvedimo virpesį naktį
besidriekiančią juostą, spartinančią mus
ta kryptimi, kuria veidai ir pėdos gimsta
kuria akis nukreipti buvom sutverti.

* * *

(Time permitting, I’ll provide the commentary in a separate entry.)