Ar Lietuvoje vyksta aukštojo mokslo reforma?
Vyksta higieniniai pokyčiai, o ne reforma.
Tą galima labai aiškiai matyti iš LTV laidos „Forumas“ (2017-10-09) .
Higieniniai pokyčiai reiškia, kad (jei universitetas yra medis), genėjamos aplūžusios šakos, pabalinami stiebai, apkarpoma ir pan. ŠU sako, kad mažina studijų programų, kad liktų tai, kas stipriausia Šiauliuose. Panašiai mato ir KU. VDU to nemato, nieko apie tai nekalbėjo, labiau blaškosi, kalba apie aurą, kurią reikia išsaugoti ir siekia įspirti KTU.
Tačiau tai – higiena, o ne reforma. minimalaus balo pakėlimas, minimalaus studentų skaičiaus nustatymas, kurį atliko Švietimo ir mokslo ministerija, svarbus dalykas, bet tai taip pat yra higiena. Ji siekia kuo efektyviau naudoti valstybės pinigus, kaip kad buvo minėta.
Tos higieninės priemonės saugo aukštąjį mokslą nuo degradacijos, pagerina žemiausios grandies kokybę ir žemiausio kokybinio lygio kokybę, tačiau jos nieko nelemia geriausio Lietuvoje esančio kokybės lygio pakėlimui.
Tokiose diskusijos VU ir KTU galėtų net nedalyvauti, nes ne apie jų problemas kalbama. Jiems taip pat reikėtų susitvarkyti higieninius dalykus, nėra viskas gerai. Tačiau šių universitetų atžvilgiu reikia kalbėti apie jų turimos geriausios kokybės pakėlimą į geriausią lygį.
Apie tai laidoje užsiminė du žmonės. A. Janulaitis pasakė, kad yra reformos imitacija, nes neturima valstybės vizija, o ministrė pasakė, kad Vyriausybės numatytos priemonės padidins aukštųjų mokyklų tarptautiškumą.
Tačiau kaip padidins, ar esam apie tai girdėję?
Reforma ir būtų žingsniai, kad geriausi Lietuvos universitetai (du, kaip siūlo Vyriausybė), taptų žinomais pasaulyje.
Ką reikėtų daryti?
Baigiam kaip apie reformą kalbėti apie potencialius studentus Lietuvoje ir kovą dėl jų, baigiam kalbėti apie kokybės kėlimą, kur ji yra „ant ribos“ tarp kokybės ir nekokybės. Paliekam tai higieniniams tvarkymams.
Pradedam kalbėti apie esminį kokybės pakėlimą (ten kur kokybė yra), ir daryti žingsnius:
1. Numatom mokslinių tyrimų kokybės esminį pakėlimą po 3 srityse/kryptyse tuose dviejuose stipriausiuose universitetuose. (2 – fizinių technologinių, 1- humanitarinių socialinių mokslų). Tam skiriam specialių lėšų
2. Numatom specialų fondą kviestis stiprius mokslininkus ir dėstytojus, jiems suteikiant terminuotus 4 metų grantus prioritetiškai tose srityse. Įskaitant grantus tyrimams.
3. Numatom užsienio studentų pritraukimą tose srityse, jiems suteikiant galimybę studijuoti nemokamai.
4. (Investuok Lietuvoje ir kitos institucijos pagal tas prioritetines sritis pritrauks pasaulinio lygio įmonių, kuriems reikės labai kvalifikuotų darbuotojų.)
5. Nepamirštam humanitarinių ir socialinių mokslų, kuriems kokybės pakėlimo ir užsienio studentų reikia nemažiau nei technologiniams mokslams. Pedagogų rengimui reikia ir užsienio dėstytojų, ir užsienio mokslininkų, nors gal mažiau – užsienio studentų.
6. Skiriam lėšų dėstytojų ir mokslininkų atlyginimams, kad dėstytojo profesija taptų prestižinė, kad dėstytojo ir mokslininko profesiją rinktųsi geriausi studentai.
Tam reikės lėšų. Kol kas turime ES struktūrinę paramą, kurios greit neliks, bet kurią reikia panaudoti.
Papildomų lėšų gal ir nereikia labai daug. Per metus pakaktų, kad Lietuvoje su grantais pastoviai (ne atvykę trumpiems vizitams) dirbtų apie 500 mokslininkų ir dėstytojų (250 Kaune, 250 Vilniuje); kad pastoviai studijuotų (ne erazmininkai) apie 5 tūkst. kiekvienų metų studentų, iš viso Lietuvos dviejuose universitetuose – apie 20-40 tūkst. kasmet
Čia būtų dalykas, kurį būtų galima vadinti reforma.
Po aštuonerių metų tokio nuoseklaus veikimo du universitetai patektų ne į pasaulio 600-tuką, o bent į 300-tuką.
Dabartinės kalbos apie „reforma“ yra migla, kuri iš tiesų nukreipia žvilgsnį nuo ilgalaikių perspektyvų.