Universitetų optimizavimas: du nusivylimai ir dvi viltys

Šiandien neabejotinai Seimas patvirtins universitetų optimizavimo planą. Kamuolys vėl permetamas Vyriausybei, kuri iki gruodžio 1 dienos turi pateikti įgyvendinimo priemones ir kitus teisės aktus.
Ką Vyriausybė pateiks, ir kaip, neprognozuojama, nes planas prarado aiškumą, o iš Vyriausybės teikto plano liko labai mažai. Tačiau yra ir keli vilties spinduliai.
Du nusivylimai:
1. Susiaurėjo plano apimtis. Šis planas iš principo teliečia 5 universitetus: LEU, MRU, ŠU, Sporto universitetą ir Aleksandro Stulginskio universitetą. Nes plane kalbama apie beliksiančius klasikinius, technologinius, specializuotus sveikatos ir menų akademijas.
Klaipėdos universitetas gali likti savarankiškas, ar prie ko nors jungtis, čia kaip patiks, ŠU universitetas vien paskutinę akimirką prieš balsavimą įtvirtintas ne kaip savarankiškas, o kaip mokslo centras. VDA ir LMTA kaip menų mokyklos gali jungtis, gali nesijungti, kaip joms patiks. Kas, kur prie ko jungsis, kaip jau universitetams bus patogu.
 
2. Pasikeitė plano dvasia: nuo svajonės apie geriausius tarptautinius universitetus iki noro, kad neveiktų universitetai, kurie negali savarankiškai veikti. Dvasios pasikeitimas yra ryškiausias dalykas. Ambicija sukurti pasaulyje tarptautiškai konkurencingus universitetus prarasta. Dėmesys sutelktas į tai, ką daryti, kad pati žemiausia kokybės kartelė pakiltų. Tiesa, 31 plano punktas kalba apie kokybę: sprendimus jungti priimti tik tuomet, kai jungiami universitetai atitiktų patvirtintus studijų ir mokslo kriterijus. Tačiau prie VDU prijungus ŠU, ASU ir net Sporto universitetą, bendra naujo darinio kokybė veikiausiai tiek nenukris, kad neatitiktų minimalių kriterijų.
 
Dvi vilties liepsnelės. 
1. Jei planas būtų įgyvendintas, iš tiesų liktų mažiau aukštųjų mokyklų, būtų užkirstas kelias kai kurių universitetų bankrotui. Neambicinga, ir galima daryti be didelių debatų, planų ir panašiai, trukusių pusmetį. Bet būtų neteisinga teigti, kad plane nieko nėra. „Reforma“ vadinti būtų pernelyg skambu, bet tam tikras pokytis numatomas.
2. Antroji liepsnelė liepsnos dydžio: yra viena konkretesnė frazė apie numatomą finansavimo pokytį, kuris iki šiol tebuvo minimas bendromis frazėmis, o turinius įdėdavo kiekvienas tokius kaip kam patikdavo. Plano 32 punkte sakoma: „Aukštųjų mokyklų finansavimą grįsti Vyriausybės patvirtintais studijų ir mokslo kokybės kriterijais, finansinius išteklius sutelkiant į geriausią studijų ir mokslo kokybę, tarptautinį konkurencingumą Europoje ir pasaulyje užtikrinančius pažangiausius universitetus“. Kas tuo pasakoma? Susijungsite ar nesusijungsite, jei neveiksite kokybiškai, gausite mažą finansavimą. Šitas punktas jau turėtų paskatinti susimąstyti. Juk neverta prisijungti kokį universitetą, jei jis nusmukdys bendrą kokybę.
Manau, kad šitas punktas svarbiausias plane. Žinoma, jei Vyriausybė atsilaikys ten, kur Seimas kapituliuoja, tai yra, jei vilties liepsnelės neužlies Seimo ir silpnų universitetų lobizmo ir viešųjų ryšių akcijų cunamis.  
Kad ir kaip nepopuliaru viltis dėti į politikus, jei kapituliuos (bus nušalinta) švietimo ir mokslo ministrė, jos vieton bus įstatytas parankesnis Seimo daugumai žmogus, apie viltis ir liepsnas galime pamiršti. O rasis, nes jau randasi, stagnaciniai ir aukštąjį mokslą į praeitį metantys siūlymai ir sprendimai, kaip kad profesoriaus Jovaišos teikiamas siūlymas universitetuose suteikti valdymo galias senatams, atimant jas iš tarybų. Labai nemėgiami yra aukštojo mokslo lyginimai su verslu. Tačiau valstybė greit atsidurtų chaose ir skurde, jei gamyklų valdymas būtų paimtas iš valdybų ir perduotas profsąjungoms. Nors pradžioje būtų linksma.

Nauja atlyginimų tvarka neprisidės prie Vilniaus universiteto proveržio

Ne tiek diskusijų, kiek neaiškumų kelia VU tarybos naujas nutarimas, reglamentuojantis VU darbuotojų atlyginimus (VU Tarybos 2017 m. kovo 29 d. nutarimas Nr. T-2017-2-1)

 

Nesu labai įsigilinusi, kiek atlyginimų nustatymai, priemokų ir premijų reglamentavimas atitinka ar neatitinka dabartinę tvarką. Mėginu pažvelgti į tvarką per kelis pjūvius, vertinant tvarką racionaliai pagal tai, kas, mano manymu, būtų geriausia Vilniaus universitetui. Tiesa, kai kurios vietos nėra aiškios, jas suprasti gana sunku.

Prieš vertindama atlyginimų tvarką, klausiu, kokius principus atitinkanti atlyginimų tvarka būtų geriausia? Gali būtį įvairūs atlyginimų tvarkos modeliai: centralizuotas ir išcentruotas; su priedais ar be priedų ir pan. Tačiau gera tvarka, mano manymu, turėtų būti tokia, kad

  1. skatintų geriausiųjų dėstytojų/mokslininkų motyvaciją dirbti kuo geriau, skatintų prasčiau dirbančius juos pasivyti
  2. skatintų padalinių ar kitą administraciją ieškoti kuo geresnių lanksčių sprendimų pritraukiant kuo geresnius dėstytojus/mokslininkus, ir dirbantiems užtikrinti motyvuojančias darbo sąlygas
  3. tvarkoje atsispindinčios dėstytojo/mokslininko karjeros vystymo galimybės motyvuotų jaunus dėstytojus rinktis akademinį kelią ir siekti karjeros

 

Ką galima išskaityti naujoje tvarkoje?

 

Menkėja motyvacija siekti mokslo rezultatų? Neaišku, kodėl akademinėse pareigose galima dirbti tik ne daugiau kaip 1 etatu. Kokios tame esama logikos? Ypač tuo atveju, kai dėstantieji 1 etatu dar dirba prie projektų ir yra VU įdarbinami papildomai. Bus baudžiami, kad dirba prie projekto? Tai reikštų, kad menkinama motyvacija siekti mokslo rezultatų;

Menkinama motyvacija siekti karjeros. labai mažas koeficientų skirtumas tarp darbuotojų turinčių daktaro laipsnį ir neturinčių (0,56 ir 0,50), matau tam tikrą demotyvaciją siekti daktaro laipsnio.

Orientuojamas ne į geriausias, o į blogas KAP (kamieninio akademinio padalinio) praktikas. Tvarkoje labai ribotos galimybės lankstumui: nėra koeficientų žirklių (išskyrus išimtį išskirtiniams ypatingiems profesoriams), koeficientai nustatyti labai griežtai, už ką skiriami priedai ir priemokos, apibrėžiami labai griežtai. Tai rodo, kad nutarimas orientuotas ne į tuos, kurie dirba geriausiai, stengiasi ir pasiekia rezultatus, o į tuos, kurie laikomi „prasikaltėliais“…. Kita vertus, tie KAP, kurie šiuo metu yra nustatę aukštesnius bazinius atlyginimus, atlyginimus (visiems ar tam tikrai kategorijai) turės mažinti, reiškia, bloginti dėstytojų padėtį. To veikiausiai nedarys, o gudraus. Bus vystomos „išmaniosios biurokratijos“ praktikos, kurios galimos bet kurioje tvarkoje, kad ir kokia griežta ji būtų. Tai reiškia, kad tvarka pablogina padėtį tiems, kurie yra geriausi, atsiras daug neskaidrumo.

Užkertamas kelias administracijai ieškoti geriausių sprendimų motyvuojant dėstytojus, įteisinama lygiava. Nutarime palikta labai mažai erdvės KAP lankstumui perskaičiuojant etatus, skatinant ir pan. Nesant lankstumo nesudaromos sąlygos administracijai ieškoti geriausių sprendimų formuojant motyvuojančius atlyginimus. Keistos (o gal nesuprantamos) yra III skyriaus nuostatose, kur kalbama apie KAP akademinių darbuotojų darbo užmokesčio fondą. Susidaro paradoksali situacija: taryba nustato griežtus koeficientus, kurie riboja atlyginimus, KAP turi tai apmokėti. Reiškia, kad KAP matematiškai nustatys etatų skaičių pagal tai, kiek turi pinigų. Kiek turi pinigų, tai taip pat priklauso nuo Rektoriaus ir šitam nutarime nereglamentuotų rektorato sprendimų skiriant ar neskiriant bazinį finansavimą, „nubraukiant“ krepšelio lėšas. Jei pinigų turės daugiau, tai turės didinti etatų skaičių (ir dirbtinai), o ne kelti algas. Galai nesusiveda. KAP paliekamas vienintelis sprendimas, užkertamas kelias ieškoti geriausių sprendimų dėstytojų gerovei kurti.

Kai kurie fakultetai (konkrečiai – Teisės fakultetas) jau protestuoja prieš tvarką, nes negalės mokėti didelių priedų, ir dėstymas taps nepatrauklus dėstytojams, kurie kitose veiklose gali gauti daug didesnius atlyginimus (pavyzdžiui, teisininkams, ekonomistams). Tačiau kitų fakultetų atveju, kur nėra didelių priedų galimybės, lygiava reikšis tuo, kad nebus galima mokėti didesnių atlyginimų docentams, profesoriams ir kitiems, nes bazinis atlyginimas, priedai ir priemokos labai griežtai apibrėžiami. Tai irgi reiškia, kad naikinamos galimybės KAP vadovams vykdyti savo strategijas pritraukiant dėstytojus. Jie veikiausiai gudraus, priskaičiuos papildomas valandas ir kitaip „suksis“ iš padėties. Tačiau ar tokio autonomiško universiteto norime: kuris pasitvirtintų tvarką, reikalaujančią veikti neskaidriai?

Net toks modelis, kurį siūlo tvarka veiktų pozityviai, jei numatomas bazinis atlyginimas būtų du ar tris kartus aukštesnis nei dabar, daug aukštesnis už šalies vidurkį, ir darbas universitete būtų labai patrauklus ir siekiamas. Taip nėra. Dažniausiai kalbama apie vargą ir skurdą bei magistrantų nenorą tęsti akademinę karjerą.

Mažės dėstytojų, blogės dirbančiųjų sąlygos? Kliūva, kad viskas turi būti dengiama iš KAP biudžetui paskaičiuotų lėšų, ir tik 2017 m. skirtumas padengiamas iš centralizuotų (reiškia, tų centralizuotų yra). Iš kol kas girdėtų VU vadovybės pareiškimų matyti, kad nebus jokių papildomų lėšų tam numatytam didinimui kasmet iki bazinio dydžio 2000 eur 2020 m.(nuo dabartinio 1200 eur). Skaičiai atrodo gražiai, bet pinigai tie patys. Jei papildomų nebus, KAP gali daryti kelis sprendimus, kad patenkintų bazinio etato atlygio reikalavimą: mažinti dėstytojo etato dalį, mažinti dėstytojo pareiginę kategoriją, didinti jo krūvį. Visais atvejais dėstytojo sąlygos išliktų panašios ar pablogėtų.

Išvados:

Geras yra sumanymas permąstyti atlyginimų tvarką. Puiku, kad Rektorius viešai išsako ketinimą didinti dėstytojų atlyginimus. To labai seniai reikėjo. Tačiau tvarka, kuri patvirtinta, gali duoti visai kitus rezultatus nei iš jos tikisi bendruomenė:

1) įteisinama „blogoji“ lygiava, kai geriesiems sąlygos pablogėja, o silpniesiems pagerėja. Visai kitaip negu turėtų būti;

2) naikinama administracijos (šiuo atveju – KAP vadovų) motyvacija ieškoti geriausių sprendimų kokybei kelti ir ieškoti būdų pritraukti gerų dėstytojų į darbo vietas;

3) galima prognozuoti, kad nemažos dalies dėstytojų darbo sąlygos pablogės;

4) universitete sumažės skaidrumo, rasis daugiau biurokratinio gudravimo ir išmonės.

 

Pabaigoje reikia paminėti, kad atlyginimų tvarka keičiama nenumatant atlyginimams papildomų lėšų, lėšos tik perskirstomos. Kad realiai didėtų atlyginimai, reikia:

  • Efektyvinti ūkio ir administravimo išlaidas visame universitete, kad atsirastų papildomų lėšų akademinei veiklai. padaliniai (ir ne vien akademiniai) turėtų būti skatinami optimizuoti ūkio ir administravimo išlaidas, kad didėtų lėšų fondas atlyginimams, o centrinė administracija turėtų efektyviai tvarkyti ūkį, kad nereikėtų dengti administravimo ir ūkio iš dėstytojų/mokslininkų atlyginimų fondo. Ar nėra taip, kad administracijos skaičius ir išlaidos pastaruoju metu universitete auga, o neakademiniai (ir kai kurie akademiniai) padaliniai nededa pastangų efektyviai naudoti išteklius.

 

  • Universitetas turi tapti aktyviu aukštojo mokslo procesų dalyviu, inicijuodamas pokyčius. Pavyzdžiui, siekdamas, kad būtų atstatytos per krizę sumažintos ūkio ir administravimo lėšos, kad būtų indeksuojamas studijų krepšelis ir pan.