Nerija Putinaitė

Nerija Putinaitė, VU TSPMI

Kandidatė į VU Senato narius

Kai kurie VU kolegos, sužinoję, kad kandidatuoju į Senatą, raukė nosis. Dar ir pridurdami vieną kitą sakinį, kuris reiškė, kad „Senatas neturi galių“, ir kad veikla Senate labiau atima ir taip trūkstamą laiką nei duoda kokios naudos universitetui ar ir – pasitenkinimo jo nariams. Ar Senatas nuo to laiko, kai nebegali rinkti rektoriaus ir yra tapęs universiteto „akademinių reikalų valdymo organu“, iš tiesų menkiau svarbus universitetui nei Taryba? Manau, kad Senatas neišnaudoja visų galių, kurias suteikia Mokslo ir studijų įstatymas ir VU Statutas. Dėl to jis praranda akademinės bendruomenės pasitikėjimą.

Kas pasitikėjimą galėtų atstatyti? Ką reikėtų gerinti Senato darbe?

1) Senatas neturi mokslo ir studijų vystymo strategijos. Senatas dirba daug, posėdžiuose svarsto daug klausimų. Dažnai net keliolika. Šie klausimai yra svarbūs. Tačiau kasdienėje rutinoje pasimeta tai, ką būtų galima įvardyti Senato strateginiais tikslais. Tai atsispindi 2016 m. Senato veiklos ataskaitoje, kurioje teigiama, kad „Senatas vykdė veiklas ir funkcijas, tiesiogiai nurodytas ir išplaukiančias iš Vilniaus universiteto Statuto, priėmė sprendimus aktualiais studijų, mokslo bei bendrųjų reikalų klausimais“.

2) Senatas nėra atradęs savo vietos universiteto valdymo struktūroje. Taryba sprendimus siūlo ir priima į universiteto veiklą žvelgdama iš vadybinių pozicijų. Senatas turi (iki galo neišnaudotas) galias tarybos siūlymus svarstyti iš akademinės plėtros perspektyvos. Dviejų perspektyvų (vadybinės ir akademinės) įtampa ir derinimas duotų didelės naudos įgyvendinant VU kaip išskirtinio universiteto tikslus ir misiją.

3) VU Senatas nėra aktyvus kokybės ir akademinio sąžiningumo klausimais Lietuvoje, jis nediktuoja „akademinių madų“ kitiems universitetams ir politikams. Lietuvoje pastaruoju metu yra įvykę dalykų, kurie menkina visos lietuviškos akademinės bendruomenės prestižą. VU Senatas galėtų aktyviau reaguoti į tokius įvykius, peržiūrėdamas akademinio sąžiningumo standartus, taikomus universitete, priimdamas sprendimus, kurie didintų akademinį skaidrumą, ir galėtų būti pavyzdys kitiems Lietuvos universitetams. Senatas turėtų tapti konstruktyvus balsas ir veiksmas, reaguodamas į Lietuvoje vykstančius įvykius, liečiančius visuomenės pasitikėjimą mokslo ir studijų kokybe, sąžiningumu ir prestižu.

4) VU Senatas nėra aktyvus apibrėždamas humanitarinių ir socialinių mokslų ir studijų vaidmenį ir vietą Lietuvoje ir universitete. Aktyvi Senato pozicija dėl humanitarinių ir socialinių mokslų yra labai svarbi, kuomet įsivyrauja ekonomizuotas santykis su valstybės tikslais, nuverstinant šių mokslų ir studijų svarbą ugdant elitą sprendžiant aktualias Lietuvos visuomenės problemas, stiprinant demokratiją.

Tikslai, pagal kuriuos veikčiau, jei tapčiau Senato nare:

Dėsiu pastangas, kad Senatas atgautų VU bendruomenės pasitikėjimą, geriau išnaudodamas funkcijas, kurias jam suteikia Mokslo ir studijų įstatymas ir Vilniaus universiteto statutas.

Sieksiu, kad Senatas:

• atkurtų ar net sukurtų Senato funkcijas atitinkančią vietą universiteto valdyme, ypač nustatydamas Santykį su Taryba;
• parengtų veiklos strategiją: suformuluotų ir aiškiai įvardytų strateginius tikslus, apimančius mokslo ir studijų vystymą VU, kokybės ir akademinio sąžiningumo klausimus, įvardytų kitus veikimo prioritetus;
• aktyviau reaguotų į Lietuvoje aktualius įvykius ar politines iniciatyvas, liečiančias akademinę kokybę, sąžiningumą, prestižą, mokslų statusą ir kitus klausimus;
• suformuotų aiškią poziciją dėl humanitarinių ir socialinių mokslų vaidmens ir vietos Lietuvoje ir universitete, dėl jų vystymo, ir šios pozicijos aktyviai laikytųsi.

Kaip humanitarinių ir socialinių mokslų bendruomenės dalies Senate atstovė lauksiu iš mokslininkų, dėstytojų ir tyrėjų pasiūlymų, nuomonių ir iniciatyvų, kurios prisidėtų prie mokslo kokybės didinimo, akademinės bendruomenės stiprinimo universitete, taip pat vedančių į vadybiškumo derėjimą su akademiškumu.

Kiek vienas Senato narys gali?

Net jei šie tikslai iš karto nesulauks bendro pritarimo iš Senato narių, bursiu bendraminčius, kurie juos palaikytų ir padėtų įgyvendinti.

Gerai išmanau Lietuvos mokslo ir studijų sistemą. Šią patirtį įgijau dirbdama LR Prezidento patarėja, o vėliau – Švietimo ir mokslo viceministre. Turima patirtis man leidžia platesnėje mokslo ir studijų politikos perspektyvoje matyti VU Senato veikimo galimybes. Ji man svariai leis prisidėti prie Senato veiklos.

Ar Lietuvoje vyksta aukštojo mokslo reforma?
Vyksta higieniniai pokyčiai, o ne reforma.

Tą galima labai aiškiai matyti iš LTV laidos „Forumas“ (2017-10-09) .

Higieniniai pokyčiai reiškia, kad (jei universitetas yra medis), genėjamos aplūžusios šakos, pabalinami stiebai, apkarpoma ir pan. ŠU sako, kad mažina studijų programų, kad liktų tai, kas stipriausia Šiauliuose. Panašiai mato ir KU. VDU to nemato, nieko apie tai nekalbėjo, labiau blaškosi, kalba apie aurą, kurią reikia išsaugoti ir siekia įspirti KTU.
Tačiau tai – higiena, o ne reforma. minimalaus balo pakėlimas, minimalaus studentų skaičiaus nustatymas, kurį atliko Švietimo ir mokslo ministerija, svarbus dalykas, bet tai taip pat yra higiena. Ji siekia kuo efektyviau naudoti valstybės pinigus, kaip kad buvo minėta.
Tos higieninės priemonės saugo aukštąjį mokslą nuo degradacijos, pagerina žemiausios grandies kokybę ir žemiausio kokybinio lygio kokybę, tačiau jos nieko nelemia geriausio Lietuvoje esančio kokybės lygio pakėlimui.

Tokiose diskusijos VU ir KTU galėtų net nedalyvauti, nes ne apie jų problemas kalbama. Jiems taip pat reikėtų susitvarkyti higieninius dalykus, nėra viskas gerai. Tačiau šių universitetų atžvilgiu reikia kalbėti apie jų turimos geriausios kokybės pakėlimą į geriausią lygį.
Apie tai laidoje užsiminė du žmonės. A. Janulaitis pasakė, kad yra reformos imitacija, nes neturima valstybės vizija, o ministrė pasakė, kad Vyriausybės numatytos priemonės padidins aukštųjų mokyklų tarptautiškumą.
Tačiau kaip padidins, ar esam apie tai girdėję?
Reforma ir būtų žingsniai, kad geriausi Lietuvos universitetai (du, kaip siūlo Vyriausybė), taptų žinomais pasaulyje.

Ką reikėtų daryti?

Baigiam kaip apie reformą kalbėti apie potencialius studentus Lietuvoje ir kovą dėl jų, baigiam kalbėti apie kokybės kėlimą, kur ji yra „ant ribos“ tarp kokybės ir nekokybės. Paliekam tai higieniniams tvarkymams.

Pradedam kalbėti apie esminį kokybės pakėlimą (ten kur kokybė yra), ir daryti žingsnius:

1. Numatom mokslinių tyrimų kokybės esminį pakėlimą po 3 srityse/kryptyse tuose dviejuose stipriausiuose universitetuose. (2 – fizinių technologinių, 1- humanitarinių socialinių mokslų). Tam skiriam specialių lėšų

2. Numatom specialų fondą kviestis stiprius mokslininkus ir dėstytojus, jiems suteikiant terminuotus 4 metų grantus prioritetiškai tose srityse. Įskaitant grantus tyrimams.

3. Numatom užsienio studentų pritraukimą tose srityse, jiems suteikiant galimybę studijuoti nemokamai.

4. (Investuok Lietuvoje ir kitos institucijos pagal tas prioritetines sritis pritrauks pasaulinio lygio įmonių, kuriems reikės labai kvalifikuotų darbuotojų.)

5. Nepamirštam humanitarinių ir socialinių mokslų, kuriems kokybės pakėlimo ir užsienio studentų reikia nemažiau nei technologiniams mokslams. Pedagogų rengimui reikia ir užsienio dėstytojų, ir užsienio mokslininkų, nors gal mažiau – užsienio studentų.

6. Skiriam lėšų dėstytojų ir mokslininkų atlyginimams, kad dėstytojo profesija taptų prestižinė, kad dėstytojo ir mokslininko profesiją rinktųsi geriausi studentai.

Tam reikės lėšų. Kol kas turime ES struktūrinę paramą, kurios greit neliks, bet kurią reikia panaudoti.
Papildomų lėšų gal ir nereikia labai daug. Per metus pakaktų, kad Lietuvoje su grantais pastoviai (ne atvykę trumpiems vizitams) dirbtų apie 500 mokslininkų ir dėstytojų (250 Kaune, 250 Vilniuje); kad pastoviai studijuotų (ne erazmininkai) apie 5 tūkst. kiekvienų metų studentų, iš viso Lietuvos dviejuose universitetuose – apie 20-40 tūkst. kasmet

Čia būtų dalykas, kurį būtų galima vadinti reforma.
Po aštuonerių metų tokio nuoseklaus veikimo du universitetai patektų ne į pasaulio 600-tuką, o bent į 300-tuką.

Dabartinės kalbos apie „reforma“ yra migla, kuri iš tiesų nukreipia žvilgsnį nuo ilgalaikių perspektyvų.