Dabar Fotošūsnis Fotopusnys Video Miscellanea vilius@ktl.mii.lt

    paskutiniais garsais
    juodos natos 
    žemės grumstais
    byrėjo

    aš vis klausau -
    tai apie mus - 
    tie lietaus balsai
    apie mus - vėjo

    kaip jaunos kojos -
    lengvos paukštės - 
    bėgiojo
    kaip širdys šaukė
    širdgėlas rinko
    kovojo

    kaip sunkiai rankos
    kelią brūzgynuose
    skynė
    kaip pasišaukė
    amžinai priglausti
    tėvynė

    

2011 06 28 22:16

2011 06 27 00:35

2011 06 26 10:17

Nes negalėjo kitaip

Kas skatina žmones veikti? ,,Pinigai arba garbės troškimas", - paaiškino man kartą vienas profesorius, galbūt pasiteisindamas, kad negali nepaklusti visuotinam dėsniui. Gali būti, kad šie motyvai vyrauja. Tačiau jie man atrodo vaikiški, nors stumtų į priekį ir garbaus amžiaus žmones. Juk ne visi garbaus amžiaus žmonės yra brandūs.

Anie motyvai man atrodo vaikiški todėl, kad jų esmė - mėgdžiojimas, noras pasirodyti. Nepaneigsi, kad tai būdinga vaikystei.

Tačiau yra dar vienas, mano nuomone, vienintelis vertas pagarbos veiklos akstinas. Tą veikti verčiančią jėgą Martinas Lutheris suformulavo lakoniškai: ,,Ich kann nicht anders" (,,Negaliu kitaip"). Darau tai, nes kitaip negaliu, kad ir kas būtų. Tai tikrą, autentišką būtį skleisti verčianti vidinė jėga, kuriai nerūpi, mato, vertina kas nors ją, ar ne.

Šios keistos mintys man kilo perskaičius amerikiečių fotografės Vivian Maier gyvenimo istoriją. Iš tiesų žmonės net nežinojo, kad ji fotografė. Ji buvo vaikų auklė, iš šio darbo gyveno. Fotografė ji buvo tik sau. Jokiame žurnale nebuvo išspausdinta nei viena jos nuotrauka, nesurengta nei viena paroda.

Vienas nekilnojamo turto agentas aukcione kone atsitiktinai įsigijo jos negatyvų rinkinį. Kai po poros mėnesių nutarė peržiūrėti, ką slepia tos juostos, atrado Vivian Maier išsaugotą prabėgusių dienų pasaulį. Vivian Maier archyvą sudaro apie 100 tūkstančių negatyvų. Juose - gatvės istorijos, prilygstančios ar pranokstančios žymiausių šio žanro meistrų kūrinius. Vivian Maier visą gyvenimą jas gaudė savo Rolfeix - nerangiu mūsų akimis žiūrint fotoaparatu. Nes negalėjo kitaip.

Fotografijos padarė negatyvų pirkėjui tokį didelį įspūdį, kad jis metė darbą nekilnojamo turto prekyboje ir atsidėjo Vivian Maier kūrybos sklaidai. Jis, irgi, matyt, negalėjo kitaip.

Veikdami dėl garbės ar pinigų žmonės sukuria gerų, riboto galiojimo ar vertės kūrinių. Ribas pranoksta tie, kas veikia negalėdami kitaip.

2011 06 13 21:43

2011 06 10 03:15

Pašauktųjų liūdesys

Prospekto fotografijos galerijoje surengta Izraelio fotografės Lea Golda Holterman paroda ,,Toros berniukai". Vos paauglystę praaugusių jaunuolių nuotraukos. Jie stovi arba sėdi. Žiūri tiesiai į objektyvą. Tobulas paprastumas. Tobulas apšvietimas. Kai kurie portretai stilizuoti pagal klasikinės tapybos pavyzdžius. Vaikinai netgi dėvi apykakles kaip Rembranto paveiksluose. Keliose fotografijose yra apnuoginto kūno.

Viskas labai paprasta, jokių įmantrybių ir puošmenų. Paslaptis glūdi kitur. Visų vaikinų veiduose ta pati rimtis ir tiesiog nežmoniškas liūdesys. Niekada neteko regėti tokių akių. Iš jų sklindantis liūdesys vienija jaunuolius labiau nei panaši apranga, kepuraitės ar žydiškos plaukų sruogos. Tai ne pasmerktųjų, o pašauktųjų liūdesys, kylantis iš suvokimo, kad esi niekas, dulkė Dievo akyse, kad neturi savo kelio, kad Dievas pats vienas nusprendė neatšaukiamai. Toks liūdesys turėjo spindėti Abraomo, vedančio aukoti savąjį Izaoką, akyse. Arba Mozės, kai jis suprato, kad tėra įrankis, kad nieko neturi savo. Neturi jokios reikšmės nei tavo laimėjimai, nei džiaugsmai, nes esi pašauktas ir jau nebeturi savęs.

Išeini į gatvę, pats sklidinas tos rimties, tačiau žinai, kad tas pašauktųjų liūdesys tau nepasiekiamas ir nesuvokiamas ir galbūt slapčia džiaugiesi dėl to...

2011 05 24 11:54

Graikiškas miestas

1990 metų vasario 7 dieną Lietuvos spaudos padangėje pasirodė naujas paukštis - laikraštis ,,Šiaurės Atėnai". Pirmajame jo puslapyje trys redaktoriai - Arvydas Juozaitis, Saulius Stoma ir Saulius Šaltenis - paskelbė manifestą. Pakiliais ir abstrakčiais žodžiais reiškiamų minčių esmę galima nusakyti maždaug taip - Atėnai yra Europos pradžia, Lietuva pasirengusi grįžti į Europą. Iš Oskaro Milašiaus vizijų kildinamas pavadinimas slepia užuominą, kad ne tik pasirengusi grįžti, bet ir įgyti bent dalelę tos reikšmės, kokią turėjo ne dabartiniai, bet anie - antikos Atėnai.

Redaktorių trijulė neilgai laikėsi kartu. Po mėnesio pasitraukė Arvydas Juozaitis, vėliau - Saulius Stoma.

,,Šiaurės Atėnų" laikraštis tebegyvuoja. Tik vargu ar kas jame dar įžvelgia tas prasmes, kurias pirmajame puslapyje išdėstė jo kūrėjai.

Galbūt kokia nors abstrakčia prasme galima palyginti, pavyzdžiui, Vilnių su antikiniais Atėnais, tačiau gyvenimo būdų ir požiūrių į gyvenimą mieste tikrai nesulyginsi.

Atėnuose, kaip ir daugelyje kitų senosios Graikijos miestų, viešasis gyvenimas gatvėse, aikštėse ir turguose buvo savaime suprantama žmogaus gyvenimo tąsa. Nevaikščioti į agorą (turgų) sužinoti ir aptarti naujienų bei pareikšti savo nuomonės buvo maždaug tas pats, kas mūsų laikų žmonėms neskaityti laikraščių ar nenaršyti po internetą. Žinoma, ir Atėnuose buvo uždarų, į asmeninį gyvenimą linkusių žmonių. Juos graikai vadino ,,idiotes". Šis žodis tuomet nereiškė nei pajuokos, nei menkinimo, kaip nereiškia mūsų žodis ,,atsiskyrėlis". Antikos graikui atsidūrusiam Pilies gatvėje visi žmonės tokie atrodytų, išskyrus, galbūt, ,,kunigaikštį Vilgaudą", kurs vaikščiodamas su alaus buteliu rankoje skardžiu balsu reiškia savo pažiūras ir mintis.

Tačiau vieną dieną Vilnius iš tiesų tampa panašus į antikinį miestą, nes daugelis žmonių išeina bendrauti ir rodyti savo sugebėjimus... Pirmasis gegužės šeštadienis - gatvės muzikos diena. Pati gražiausia, nuoširdžiausia ir mažiausiai miestui kainuojanti šventė.

Antikinių Atėnų dvasią sukūrė Solonas, Periklis, Sokratas... O Vilnių vienai dienai graikišku miestu pavertė Andriaus Mamontovo sumanymas.

2011 05 10 19:56

    slėnyje upė - 
    apykaklė
    ant milžino kaklo
    
    debesis ant kalvos -
    kepurė

    atsistos
    surauks antakius
    sududens

    ir užsidegs purienos -
    paupių slėnių ugnys
    

2011 05 04 11:49

Iš mano draugo laiško

Aš taip pat nesuprantu, kodėl ekonomikos "normalus" ciklas yra augimas. A.Šliogeris yra kažkur kažkada klausęs: "...kur mes nueisime, ir ko mes siekiame su ta paranojiška gamyba... prekių, kurių nemažos dalies niekam nereikia, ir niekas niekada nenupirks?..". Vienintelis racionalus paaiškinimas tikrai yra tik toks, kad augimo reikia, ten, kur nežmoniškai atsilikta, siekiant kažkaip išlyginti tai, kas yra "per daug" ir "nieko".

Vyresniuose žmonėse pastebiu gyvenimo sukrautą ramybės kraitį. Tėvai yra tokie. Džiugina ir ramina mane mamos ir tėvo "mažieji triumfai". Paskambinęs klausiu, kas naujo, kas gero. Mama atsako: "... tėvas parnešė malkų, pakūrė ugnį, baigiu išvirti valgyti, sėsim pusryčių...". Nevertos dėmesio smulkmenos?... Bet aš sušylu nuo mamos balso ir nuo įsivaizdavimo, kaip ten viskas vyksta - tėvas dėl sąnarių problemų sunkiai vaikšto - beveik tik su lazdele, mamos rankos nuo kaimo darbų sugrubusios... Įsikalbėjus dažnai iš mamos išgirstu "...nesiplėšykite, pailsėkite, pasidžiaukite gyvenimu, suspėkite pamatyti jį - jis labai greitai prabėga".

Tik dabar pradedame suprasti. Ir ne apie gyvenimo trumpumą aš čia sakau. Apie tai, kad reikėtų susimąstyti, kodėl mes kartu su mažais vaikais švepluojame ir elgiamės su jais kaip su žaislais (o ne bendraujame oriai), kodėl išleisdami į darželį sakome "nepasiduok, duok atgal" (o ne "būk draugiškas ir orus"), kodėl leidžiame kurti ir jaunimui rodome "bojevikus" (o ne filmus apie tikrus džentelmenus)? Gal žmonija sunkiai suvokiamų statistinių savireguliacijos dėsnių (kaip skruzdėlyno) vedama eina savęs dalinio naikinimo linkme dėl galimų demografinių problemų?

Kažkas man nesuvokiamo veikia ne tik žmonių visuomenę. Atskirus individus - taip pat. Ar tu gerai jautiesi, kai nuoširdžiai pasiruošęs puikiai paskaitai paskaitą, bet jauti, kad auditorija jos nepriėmė ar nenorėjo priimti? O ar aš gerai jaučiuosi, kai rašau beprasmes ataskaitas, kurios, pvz., praeina kaip rizikos valdymo įrodymas? Tokių beprasmybės suvokimo epizodų būna ir gana tęstinių. Bet mes nieko nedarome, kad tą pakeistume.

Linkėjimai,
Pranas

2011 05 03 08:25

Sverto dėsnis

Archimedas nustatė sverto dėsnį. Jis nurodo, kur turi būti įrengta atrama, kad svoriai, padėti sverto galuose liktų pusiausvyroje. ,,Duokite man atramos tašką ir aš pajudinsiu Žemę", - pajuokavo šis didis žmogus.

Archimedo atrasto sverto dėsnio lygtį galime rasti vadovėliuose. Kita vertus, kiekvienas žmogus visą gyvenimą ieško savojo pusiausvyros dėsnio ir retas, galbūt, jį randa. O rasti jį nepaprastai svarbu. Suradęs savąjį sverto dėsnį žmogus gali kaip Archimedas pajudinti ir iškelti savo gyvenimą. Kur? Turbūt į tas aukštumas, nuo kurių matyti, koks nuostabus yra pasaulis.

Senyva moteris, jai jau aštuoniasdešimt penkeri. Pasiramsčiuodama lazdele palengva eina namo. Saulėtas tylus birželio rytas. ,,Ravėjau daržą", - sako ji. ,,Buvo taip ramu ir gera." Ji nėra geros sveikatos, buitis irgi nėra labai patogi. Bet ji niekada nesiskundžia. Ji priima gyvenimą kaip dovaną, kuria reikia džiaugtis ir gėrėtis. Jos gėrėjimas yra veiklus, ji nespėlioja, kiek jai liko metų, bet planuoja darbus: šiandien aus, rytoj eis į bažnyčią ir skaitys, po to lesins vištas. Ji išsprendė sverto pusiausvyros uždavinį ir todėl yra laiminga. Kai žinai sprendimą, amžius laimei netrukdo.

Taigi svertas. Ant vieno galo - tai, ką turime, ant kito - kas esame. Kai sakau: ,,Koks nuostabus kūrinys!" - reiškiu jausmą, kurį pažadino ne tik paties kūrinio jėga arba ,,svoris", bet ir tas neregimas ,,svoris", kurį pats sukūriau - sugebėjimas įžvelgti darną, tiesą ir paslaptį.

Kurios pusės ,,svoriui" didinti turėčiau dėti daugiau pastangų? Turėti ar būti - amžinas įvairiais požiūriais keliamas klausimas. Turėti pirmiausia - šis sprendimas dažniausias. Iš tikrųjų, turimi daiktai, tarsi sfinksai, rodos, gina ir saugo mūsų būtį. Tačiau žvilgterkime atidžiau, ar tie sargai kartais jos nesugeria ir nesunaikina? Turtas yra slidus, juo reikia nuolat rūpintis, jis kelia nerimą. Jei turėčiau vertingą paveikslą, reikėtų jį saugoti, tikriausiai jį paslėpčiau, o tada veltui pragaištų mano sugebėjimas juo džiaugtis.

Tačiau gyvename visuomenėje, kur ,,turėti reikia daugiau" yra savaime suprantama ir priimtina aksioma. Pavyzdžiui, bendrasis vidaus produktas turi augti. Aš nelabai suprantu kodėl. Žinoma, kai ką suprantu: kadangi yra daug skurdo, daugeliui trūksta būtinų gyvenimui dalykų, tai ūkio augimas suteikia viltį, kad ir tie, kam trūksta būtiniausių dalykų, juos turės. Tačiau įsivaizduokime, kad gyvename taip, kaip gyvena, tarkime, švedai ar norvegai - turime visko, kas svarbiausia. Ar ūkis ir gamyba vistiek turi augti? Man būtų atsakyta vienareikšmiškai - žinoma, taip. Tačiau aš nesu tuo tikras. Jeigu daugiau daiktų reikštų prasmingesnę, tauresnę būtį, aš neabejočiau. Tačiau didėjant svoriui ant ,,turėti" pusės, svoris ant ,,būti" pusės automatiškai nedidėja. Prisimenu žmones, kuriems automobilis ir laidinis telefonas buvo prabanga, o dabar kai kam vienas telefonas ir vienas automobilis šeimoje reiškia nepriteklių. Man atsakys, kad visa tai suteikia daugiau galimybių bendrauti ir keliauti. Bet aš nesuprantu daugelio paprastų dalykų. Pavyzdžiui, kad daugiau kalbėti, reiškia daugiau bendrauti. Jei taip, tai daugiausia bendrauja nepaliaujamai girsinčios žąsys. Taip pat nesuprantu, kodėl reikia bastytis po tolimus svetimus kraštus, kurių nesuvoki... Nebent tikintis, kad pakeliavęs geriau suprasi save ir savo kraštą.

Mano mintys nereiškia jokio vertinimo. Aš tiesiog bandau pasakyti, ko nesuprantu. Tačiau ko gero, suprantu, kodėl žmonės nori turėti daugiau. Jie naudoja turtą kaip savo vilčių saugyklas. Dabar man to nereikia, bet gal prireiks. Arba mano vaikams. Taigi amžinas ruošimasis ir laukimas, kad vieną dieną mano turto prireiks gyvenimo pusiausvyrai sukurti. Aš ir pats kai ko turiu perdaug. Pavyzdžiui, daugelyje knygų mano lentynose lyg kokios senai praėjusių vasarų gėlės džiūsta viltys, kad aš perskaitysiu tuos puslapius ir jie mane pakeis.

Mes, europiečiai, esame graikų civilizacijos įpėdiniai. Darbas ir veikla yra mūsų gyvenimo esmė. Nuolat kuriame ,,svorį" - ant šio ar kito sverto galo. Ten - daiktai, čia - daugiabriaunis kristalas, o gal tik spindulių, šviesos ir šešėlių pynė - aš. Kur geriausia vieta atramai, teikiančiai gyvenimui pusiausvyrą?

Niekada nevėlu nuspręsti.

2011 05 01 12:18

    Aš nepranokau protėvio prie laužo
    pro liepsną žvelgiančio į tolimus laikus.
    Prisilietimas šilto žemės delno,
    ir ilgesys tas pats, ir  tylintis dangus,
    ir klausimas, kurį lyg molį minkau,
    ženklai ir švelniai švytintys veidai,
    paveldėti atsakymai, paminklai
    su įrašais, kurių neįskaitai.
    

2011 04 07 20:16

     Sakau sau: laiko rūkas
     telkiasi, daros vėsu.
     Pro langą - atvirukas -
     pasaulis be garsų.

     Saulė rytais iš miško,
     paukščiai savo keliais,
     žmonės į savo tikslą
     su rūpesčiais nebyliais.

     Jau nebegalvoju,
     nebeieškau tiesų.
     Galbūt tiktai sapnuoju,
     o gal ir tikrai esu.
     

2011 04 06 21:19

    Supratau, kai iškrito
    iš rankų knyga -
    gyvenimas tai vaikystės
    nepagydoma liga.

    Ir vėjus gaudai, ir lydi
    debesis akimis,
    ir dangus vis dar žydi
    žvaigždžių raidėmis.

    Ir patyliukais niūniuoji
    vis tas pačias gaidas,
    ir atsimerkęs sapnuoji
    stebuklingas vietas.
    

2011 03 29 11:05

Skaitymas

Nebeskaitau ilgų straipsnių ar šiaip tekstų, parašytų ilgais painiais sakiniais su daugybe tarptautinių žodžių. Negaliu atsikratyti įtarimo, kad jų autoriai neįstengė ar nesistengė aiškiai suvokti ir surikiuoti savo minčių bei tikisi, kad aš už juos tai padarysiu.

Jeigu autorius nori ką nors man pasakyti, tepasako paprastai ir aiškiai. Aš ir be jo turiu dėl ko sukti galvą.

2011 03 25 08:27

Mums dar toli

Kai šuo laka skystį, jo smakras ir skruostai sušlampa. Kai laka katė - niekada.

Masačusetso technologijos instituto, Prinstono ir Virdžinijos universitetų mokslininkai pagaliau suprato, kodėl. Jų atradimą ,,Times" žurnalas įtraukė į įdomiausių 2010 mokslo naujienų dešimtuką. Tiesa, dešimtuoju numeriu.

Šunys: liežuvis išgaubiamas kaip šaukštas ir įtraukiamas vidun. Smakras, žinoma, šlapias. Katės: sulenkia liežuvėlį dvigubą kaip juostelę, lyžteli paviršių ir staiga užlenkia, kad skystis įskrietų į burną. Jos padaro keturius tokius judesius per sekundę! Ir neišlaisto nei lašelyčio!

Toli dar mums iki jų traukos jėgų, inercijos ir skysčių judėjimo dėsnių išmanymo!

2011 03 22 20:29

Mėnulio veidas

Kažkada, kažkur žmonės žiūrėjo į Mėnulį kaip į švytintį nakties dievo veidą.

Dabar mes žinome - tai tik Saulės spindulių apšviestas Žemės palydovo paviršius.

Ar dėl šio žinojimo sumenko reginio paslaptis?

Neskubėkime spręsti. Galbūt net išaugo.

2011 03 22 13:15

Šimonėlis iš Biliūnų kaimo

Antrasis Lietuvos televizijos kanalas kartais parodo didžius žmones.

Būtina sąlyga, kad kas nors, kad ir ne visai pelnytai, pavadintų žmogų didžiu - jis turi kuo nors kitus pranokti.

Pavyzdžiui, Šimonėlis iš Biliūnų kaimo, kurį filmavo Lietuvos televizija, pronoksta kitus savo kaimo gyventojus savitu požiūriu į gyvenimą. Jam atrodo, kad užuot skandinus liūdnas kaimo gyvenimo valandas aluje, geriau drožinėti velnius.

Šimonėlis yra žilabarzdis smulkaus sudėjimo senukas sutaršytais žilais plaukais. Jam visai nerūpi, kas apie jį ką mano ir kaip jį parodys. Šimonėlis yra Šimonėlis, jam rūpi drožti velnius. Paklaustas, ar negalėtų išdrožti ir Dievo, jis atsako paprastai - ne, negalėtų. Kodėl?
- Nes Dievas yra Dievas, - paprastai paaiškina Šimonėlis.

Ar savo velnių jis neparduodąs? Ne, tvirtai atsako Šimonėlis. Neparduoda ir neparduosiąs. Paskui kiek patylėjęs ir, matyt, pamanęs, kad jo atsakymas gali būti nesuprantamas, paaiškina:
- Jeigu parduočiau, ką tada parodyčiau?
- Nebent nebeturėčiau, ką valgyti, - priduria dar kiek pagalvojęs.

Taigi Šimonėlis yra išmintingas žmogus. Jis žino, kiek jam reikia, ir neketina parduoti savo meno, kad turėtų nors trupinėliu daugiau.

2011 03 20 10:44

Katytė - ją priglaudžiau ir išgydžiau, atsilygina dosniai - ji moko mane gyventi: žiūrėti ilgai ir įdėmiai, kol išaiškėja mįslės, arba apima miegas, arba būties palaima, tada ji murkia, o aš klausausi, kaip šniokščia laikas, kaip atkakliai laikos prieš srovę išmintinga žuvis - manoji širdis

2011 03 19 21:26

    Koks rytas! Potvynis aušros
    padangių kiemą semia, mano mintys
    kaip miškas bunda: ošia medžiai,
    pabūgusi staiga suklykia paukštė.

    Prisiminiau: šiandien tave matysiu -
    anapus tos liūdnos bedugnės upės.

    Mes, būreliu ant kranto susirinkę,
    žiūrėsime, kaip tu iš lėto tolsti,
    galvodami - sugrįš tas juodas keltas
    pavieniui mus į tylią šalį kelti.
    

2011 03 17 08:21

    Šįryt iškrito sniegas,
    sniegas - švelnus, tylus.
    Žmonės eina, palieka
    pėdsakus negilius
    sniego baltoj paklotėj,
    bevardį ženklą tautoj,
    eiti, dainuoti, sapnuoti
    ateitį pašauktoj.
    

2011 03 12 10:29

Daug šviesos dešiniajame Neries krante

Nežinau, ar Vilniui tikrai reikia Guggenheimo šiuolaikinio meno muziejaus. Galbūt. Galbūt jis pritrauktų į sostinę daug turistų, kurie čia išleistų daug pinigų ir pakeltų miesto ekonomiką. Nežinau.

Tačiau žinau, kokio muziejaus mums tikrai reikia dešiniajame Neries krante. Ir tas muziejus jau yra - Nacionalinė dailės galerija. Kas lankėsi tame pastate seniau, kai čia buvo revoliucijos muziejus, bus tikrai nustebęs. Dabar čia tiek erdvės ir tiek šviesos...

Šiuo metu ypatingai daug šviesos yra toje salėje, kurioje rodomi Algimanto Švėgždos viso gyvenimo darbai. Ne tik darbai. Šalia paveikslų galime perskaityti menininko mintis ir pastabas apie savo gyvenimą ir darbą.

Du dešimtmečius jis kovojo su sunkia liga ir be paliovos dirbo. Jo žodžiais tariant, jis nesiekė sukurti meninių kūrinių, o tiesiog kalbėjosi su savimi. Brandos metais jis piešė ir tapė pačius paprasčiausius daiktus: svogūną, rugio stiebą, šakelę, virvutę...

- Kai pažįstami pamatę mano darbus atnešdavo kokį daiktą ir sakydavo - nupiešk, žiūrėk, koks įdomus, aš nusivildavau, likęs nesuprastas - rašė dailininkas. - Aš netyrinėjau daiktų, aš siekiau visai ko kito.

Pokalbiui su kitais reikia įdomių ir sensacingų temų, o pokalbiui su pačiu savimi pakanka bet ko. Sudžiūvusio krūmo lapelio, po lietaus spindinčio akmeninio grindinio, rugio stiebo, bet ko... Po pokalbių su kitais dažnai pajuntame tuštumą ir maudulį, o kalbėdamas su savimi visada turtėji. Nes priartėji prie būties, prisipildai. Tikri kūriniai visada atsiranda iš žodžių pačiam sau - ne apie šlovę ar pinigus, bet apie gyvenimą ir mirtį. Kūriniai kaip indai, saugantys kūrėjo pokalbius su savimi.

Gyvenimo ir mirties gelmė visur ta pati. Jei nejauti jos čia pat, šalia savęs, nerasi ir užjūriuose ir užsieniuose. Tuščias, alinantis blaškymasis...

Nežinia, ar daug žmonių apsilankys salėje, kur dabar plevena menininko dvasia ir išgirs ką jis pats sau kalbėjo. Kūrėjo balsas visada tylus, tik tie, kurie parduoda ar griauna šaukia garsiai. Tačiau pastarųjų balsai nuslopsta, o kūrėjo - lieka.

Išeinant iš salės - staigmena. Mano prieš dešimt metų parašytos knygos viršeliui panaudotas Algimanto Švėgždos paveikslas!

2011 03 08 21:02

    Ne, ne žemė jungia, bet dangus.
    Žemė gundo, skiria ir naikina,
    o dangus visiems toks pat baugus
    tarsi neįspėjamas likimas.

    Jis tas pats virš protėvio galvos,
    ir virš būsimųjų ainių kapo,
    ir jame kažkas be paliovos
    baltus, judančius paveikslus tapo.
    

2011 03 05 21:52

Pavasaris

 
    Pavasario purvinas darbas -
    nugremžti pusnis ir ledus.
    Negreit dar gležni ir atsargūs
    laukų želmenėliai pabus.

    O žemė bus vėl atkovota,
    vėl džiūgaus žalia kariauna,
    ir tęsis šviesi ir spalvota,
    ilga ir laiminga diena.

    Bet dienos kaip pilnatys dyla,
    ir pergalės blunka spalva,
    ir vėl nenumaldomai kyla
    gauruota likimo galva.

2011 03 02 19:14

    kol gyvas -
    lyg lašas ant smilgos -
    kol vėjas
    virš pievos papūs

    galvojau - 
    gyvenimas ilgas - 
    žinau jau 
    koks kraujas skubus
    

2011 02 26 09:42

    Vis dar nenutyla tavo balsas,
    vis dar nepraeina žodžių skonis,
    vis dar maudžia, tartum būčiau kaltas,
    nesupratęs tavo meilės duonos.

    Antrą dieną dangūs baigia snigti,
    saulė tartum gintaras nušvito,
    tarsi pažadas, kad turi dygti,
    kas iš tavo saujos dosniai krito.
    

2011 02 24 08:13

bendratys

  išeiti pusėj darbo,
  nepabaigti,
  ir nepadėti
  taško paskutinio,
  svajoti ateitį,
  dabartimi apsvaigti
  nei baimės,
  nei troškimų 
  neturėti,
  šešėly
  dievo veido
  akmeninio
  išvysti skruzdę,
  tempiančią šapelį,
  suvokti šviesiai
  savo kuklų kelią
  ir vėl išmokti
  džiaugtis 
  ir liūdėti

2011 02 22 23:14

2011 02 22 23:09

Jausmai

Atsisveikinimo su Justinu Marcinkevičium dienomis buvo daug nuoširdžių jausmų. Jie sklido iš žmonių žodžių, atsispindėjo veiduose.

Žmonių sielos - indai. Daugelis pajuto, kiek daug juose yra poeto žodžių.

Buvo ir piktų, tulžingų nuomonių. Jos irgi iš jausmo - slepiamos širdgėlos, kad sielos indai tušti.

2011 02 19 22:13

    skaičiau medžio žievėj -
    lyg juodos vagos suartos -
    ten, kur stovi, stovėk,
    būk medis, ne kardas

    tyliai įsišaknyk
    į šviesią būties bedugnę,
    pabūk ir išnyk,
    akimirkai virtęs į ugnį
    

2011 02 18 11:46

Vasario 16

Ryto šaltyje tekėjo saulė - didelė, raudona. Iškėliau trispalvę ir grįžau į savo kambarį. Į ekraną, į mažą pasaulio veidrodį atkeliavo žinia - mirė Justinas Marcinkevičius.

Prieš pusantro mėnesio nusileido tylos gaubtas ir atskyrė jį nuo nuo mūsų pasaulio, kuriame tebegyvena ir gyvens daug jo žodžių. Pagalvojau šitaip sausio pirmąją dieną ant Gedimino pilies kalno, kai pūgai siaučiant žmonės žiūrėjo į kylančią svarbiausiąją šalies vėliavą. Skaitė jo eilėraštį. Kažkada išgyvento jausmo įspaudas gyveno savo gyvenimą.

Kai dabar galvoju apie Justiną Marcinkevičių, vis atklysta į galvą vienas žodis - ,,paskutinis". Paskutinis, kurs sugebėjo ir siekė kalbėti už kitus. Už kitus, už daugelį, kurie jautė, bet negalėjo, nerado tinkamų žodžių. Paskutinis, kuris tikėjo ir sakė, kad visos būtinos tiesos, visi būtini žodžiai yra paprasti.

Kaip skiriasi tai nuo dabarties viešojoje erdvėje skelbiančių savo žodžius! Žodžius, kurių paskirtis - liudyti, rodyti pasauliui unikalią asmenybę, neprilygstamą jos originalumą. Žodžius, kovos su kitais ginklus...

Justinas Marcinkevičius išėjo, o jo vardas tapo vėliava. Vėliava, kuri telks tuos, kurie tiki ir jaučia, kad Lietuva - jos laukai, vandenys, dangus, praeitis ir ateitis - yra jų gyvenimas, jų likimas.

Atsiras ir kitaip galvojančių žmonių, kurie talentingai išreikš kitokią jauseną - gyvenimas ir likimas ten, kur patogu, kur lengva, kur nieko netrūksta. Tokių nuomonių gausu komentarų pievose.

Tebūnie ir tokia vėliava. Nekovosiu prieš ją. Bet po šia vėliava nebūsiu. Niekada.

2011 02 16 19:01

Ištikimybė

Vidurdienis, šlapdriba, Naujoji Vilnia, kryžkelė. Mašinų sraute - greitosios pagalbos automobilis.

Iš paskos bėga juodas šunytis. Bėga šuoliuodamas, iš visų jėgų stengdamasis neatsilikti. Vairuotojai spaudžia signalus, bando nubaidyti.

Seku akimis. Greitosios pagalbos mašina jau ant kalvos, iki jos maždaug kilometras. Dar įžvelgiu juodą tašką, šunytis neatsilieka.

2011 02 12 17:59

Apie varpų skambesį

Wilhelm Meisters Wanderjahre. Vilhelmo Meisterio kelionių metai. Taip vadinasi Johano Wolfgango Gėtės romanas. Keista knyga, ją, matyt, nedaugelis mūsų dienų skaitytojų perskaitytų iki galo. Įsivaizduoju, kaip Gėtė ją kūrė. Buvo jau senyvas, labai gerbiamas žmogus. Nustatytomis valandomis ateidavo į erdvų kabinetą, kuriame jau laukdavo sekretorius, sunerdavo rankas už nugaros ir palengva vaikščiodavo po patalpą reikšdamas paruoštas ir apgalvotas, o kartais netikėtai kylančias mintis. Minčių jam kildavo daug. Orių minčių, apie svarbius dalykus, kaip ir dera jau turinčiam vietą Olimpe klasikui.

Štai, pavyzdžiui, įsiskaičiau į trijų eilučių sakinį: ,,Visai nebūtina, kad tikras dalykas įsikūnytų; užtenka jau to, kad jis lyg dvasia tvyro aplinkui ir sukelia mumyse bendrumo jausmą, panašiai kaip rimtas ir malonus varpų gaudesys, pripildantis orą.``

Nežinia, apie ką galvojo Gėtė, diktuodamas šiuos žodžius. Skaitydamas juos aš pagalvojau apie prieš dvidešimt metų dar neįsikūnijusį nepriklausomybės siekį ir bendrumo dvasią. Po to tas siekis įsikūnijo - kiekvienam savaip. Vieniems - savo žemės hektaruose, kitiems - automobilių prekyvietėje, gerai nuo gyvenimo darganų apsaugotoje politinių žaidimų aikštelėje, prie prekybos centro kasos aparato, žuvies apdorojimo įmonėje Norvegijoje, tiesiog kelionėje nuo konteinerio prie konteinerio... Labai įvairiai įsikūnijo.

O varpų gaudimas, kaip sakė Gėtė, tikrai išnyko. Tiesa, yra krepšinis - religija, suvienijanti tautą. Religija tai religija... Kai kas prisimena, ką apie religiją sakė kiti kandūs klasikai - opiumas liaudžiai. Bent jau šiuo atveju aš linkęs sutikti.

Taigi išnykęs varpų gaudesys. Taip ir turėjo būti. Tačiau niekas, net garsas neišnyksta be pėdsako. Gal vis dėlto ne tiek išnyko tas didingas gaudesys, kiek pasidalijo ir apsigyveno mažesniuose varpeliuose, kurie nulieti iš gero, neaižėjančio, nerūdijančio metalo.

Jeigu nori - girdi: yra daug tylaus varpų skambesio aplinkui. O jeigu kartais negirdi, pats juk gali bandyti patyliukais skambėti!

2011 02 08 15:57

Ramus šeštadienis

      gera būti
      po stiklo gaubtu -
      ganyti mintis,
      neįleisti piktų
      žodžių,
      jie šiepia 
      dantis,
      laigo po sniegą,
      o vasaris 
      tai rauda,
      tai vėl užmiega

2011 02 05 23:47

Siauras lieptas

Suradau siaurą lieptelį, kuriuo Buda susisiekia su Kristum.

Buda: padėk kiekvienai gyvai būtybei.

Kristus: ką padarėte vienam iš mano mažiausiųjų brolių, man padarėte.

Pirmasis priesakas paprastesnis ir aiškesnis. Tik ar įmanoma jo laikytis? Kaip aš galiu padėti šiam ropojančiam vikšrui?

Neužmindamas jo tyčia!

2011 02 03 16:46

Neregima linija

Žmones, kurie siekia, skiria plonytė neregima linija. Vienoje pusėje tie, kurie nori save iškelti, kitoje - save pamiršti.

Pirmiesiems visada dar ko nors trūksta, antriesiems - užtenka arba net per daug. Pirmieji duoda skaičiuodami, antrieji net nepastebėdami.

2011 02 02 12:49

Svajonių vieta

Mūzos yra menų globėjos, o muziejus - jų būstas. Tokia antikinė graikiška žodžio ,,muziejus`` prasmė. Žodžiai yra tarsi keliaujantys per amžius veidrodžiai: paviršius, t.y. skambesys mažai keičiasi, o prasmė t. y. atspindžiai paviršiuje gali pasikeisti neatpažįstamai. Nes veidrodžiai atspindi, tai kas yra.

Štai ir žodis ,,muziejus" - dar tais pačiais antikiniais laikais, vos pasibaigus Aleksandro Didžiojo pasaulio užkariavimo žygiams buvo naudotas ne neregimų mūzų, bet gyvo kūno ir kraujo būtybių - visokių mokslų tyrinėtojų ir dėstytojų subūrimo vietai vadinti. Kalbu, žinoma, apie Ptolemajų įsteigtą Muzeioną Aleksandrijoje. Jam pavadinti mūsų kalboje yra kitas, gerokai tinkamesnis žodis - universitetas. O mes muziejais vadiname praeities tyrinėjimo ir laiko bangų nenuplautų praeities daiktų ir kūrinių telkimo vietas. Tie daiktai saugomi dažniausiai po stiklais lyg būtų sklidini paslaptingos užkrečiančios galios. Galbūt taip ir yra.

Vieną šeštadienį panūdau aplankyti Lietuvos nacionalinį istorijos muziejų. Istorijos muziejai yra, matyt, menkai lankomi. Tiesa, mokytojai veda į juos vaikus, vaikai greitai prabėga sales šiek tiek klausydami aiškinimų, bet daugiausia galvodami arba pusbalsiu aptardami ką veiks, kai šis privalomas renginys pasibaigs.

Aiškinimus ir aš nelabai mėgstu. Jaučiuosi tarsi apytuštis indas, į kurį skubama pripilti žinių. Tos gerbtinos pastangos nėra labai vaisingos: viena vertus, nesu visiškai tuščias indas, todėl didelė dalis to, kas pilama, išsilieja pro šalį. Kita vertus, prie to, ką matau, nelabai įstengiu priklijuoti nei minimų datų, nei vardų, nei faktų.

Tačiau istorijos muziejus gali būti nuostabi vieta, jeigu pats surasi jos paskirtį ir prasmę. Muziejus yra tarsi muzikos kūrinių gaidų saugykla, o tu - jos lankytojas - esi ir instrumentas, ir atlikėjas. Eini nuo vieno daikto prie kito, ir kol stovi ir tylomis žiūri, girdi savyje daugiabalses melodijas - jos atsiranda todėl, prieš tave yra daiktas - praeities laiko gaidos - ir yra tavo patirtis: tai, ką pats išgyvenai, matei ir girdėjai.

Štai tūkstantmečiai daikteliai iš pilkapio: apyrankės, metaliniai žiedeliai... Meistras išmoningai suvijo metalinių gijų raštą, nušveitė ir nublizgino. Pats grožėjosi savo darbu. Po to žiedą pamatė moters akys, nušvito. Ten, kur dabar žioji tuštuma, buvo pirštas. Galbūt moteris iškėlė ranką prieš šviesą ir žiedas suspindo. Koks buvo kitas rankos judesys? Ar ji palietė vyro ranką, gal veidą? Neišsemiama vaizdinių gelmė, svajonių gelmė... O tiesa... tiesa nebeatkuriama, ji išsiskaidė ir išsisklaidė, kaip išsisklaido kiekvienas laiko dildės dilinamas daiktas.

O štai sunki geležinė iždo skrynia. Meistras kalė geležį, paprastesnius darbus patikėdamas pagalbininkams, kūrė išmoningą užraktą (braižė ant popieriaus ar lentos?), laikė jo mechanizmą paslaptyje. Atjodavo Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės pareigūnai patikrinti, ar viskas bus atlikta laiku, rišdavo arklius prie dirbtuvės, žvangindami pentinais eidavo į vidų. Paskui vežė keliais arkliais kinkytoje karietoje, iš abiejų pusių jojo apsaugos raiteliai siūbuodami balne, ant iečių plazdėjo vėliavėlės... Ar taip buvo? Buvo ne taip, žinau. Bet man nė motais. Aš atėjau į muziejų sužinoti ne tai, kaip buvo, bet kaip galėjo būti.

Matau ilgą, rūdžių nepaliestą kalaviją. Jis ilgas ir platus, ant ašmens - vokiški įrašai. Negaliu visko įskaityti, tik paskirus žodžius, vienas jų - Gott, dievas. Kalavijas pagamintas Vokietijoje. Magistratas nusprendė jį užsakyti, buvo pasiųsti įgaliotiniai. Jie parvežė ir parodė susirinkusiems magistrato nariams. Iškėlė, mostelėjo. Ašmenys švystelėjo kaip spindulys.

Tai - miesto budelio kalavijas. Žiūriu į rankeną, įsivaizduoju ranką, kuri ją stipriai sugniaužia, iškelia. Budelis susikaupia tiksliam kirčiui. Įsivaizduoju, kaip nevalingai į lentas įsikimba pasmerktojo rankos...

Ant sienos įrėmintas 1794-95 metų sukilimo atsišaukimas lietuvių kalba. Pageltęs popierius, du didoki smulkiu šriftu parašyti puslapiai. ,,... kožnas tekovoja už savo gyvenimą..." Galima žvilgterti ir nueiti, bet galima sustoti ir įsigalvoti. Dviejų šimtų metų senumo dokumentas, bet skaitai ir supranti - ir kalbą, ir kvietimo stoti į kovą aistrą, vilties pažadą. Kažkas rašė ir braukė, vis padažydamas plunksną rašalinėje, skaitė kitiems, taisė... Galop sutarė, pasirašė, gabeno į spaustuvę, tarėsi. Spaustuvėje galbūt slapčia rinko, spaudė, dėjo į šūsnį dažais kvepiančius lapus. Gabeno, platino, skaitė... Kas nemokėjo skaityti klausė kitų, prašė perskaityti dar kartą, nemiegojo naktį, vartėsi nuo šono ant šono, dūsavo, laukė aušros...

Taigi, kas yra muziejus? Svajonių vieta...

2011 01 29 21:32

    Mano dievo akys pilkos,
    balsas jo tykus.
    Pilką rūbą apsivilkęs
    brenda per laukus.

    Pasižiūri, atsidūsta,
    iš pilkų akių
    pilkos ašaros išsprūsta
    lietumi sunkiu.

    Jį mačiau daugybę kartų
    eidamas keliais.
    Bet neišdrįsau ištarti -
    jei gali, atleisk.
    

2011 01 20 20:22

Drėgmė ore, tarsi alsuotų kovas,
bet tai tik sausio negalia.
Vandens klanų nesveikas blizgesys,
žiema karščiuoja, kosti ir grąsina
aštriais varvekliais lyg žvėris užguitas.

Ir dienos tokios sklidinos laukimo,
įsisenėjusios gyvenimo ligos.
Iš jos dar niekas niekad nepagijo,
tik susitaikė ir galbūt išmoko
pajusti palengvėjimą mažytį,
kada keleivis kartais pasirodo
tarsi dangus beribiam kelyje.

2011 01 19 15:26

2010 12 30 20:43

Svarbiausias mokslas

Gyvenimo prasmė - laimė, visa kita antraeiliai dalykai. Taigi iš visų mokslų svarbiausias - kaip būti laimingam...

Būti laimingam laukiant, žiūrint pro langą, skaitant knygą, rašant laišką, valgant obuolį, riekiant duoną, kasant žemę, pildant anketą, tylint ar kalbant, sergant lengvai, sergant nepagydomai, patiriant nesėkmes, girdint pagyrimus, girdint įžeidinėjimus, dirbant monotonišką darbą, padedant kitiems, nesulaukiant pagalbos, jaučiant dėkingumą, skausmą ar nuovargį, nieko nesitikint, turint vilčių, žiūrint į pilką dangų, drebant nuo šalčio, galvojant apie save, galvojant apie kitus, išgyvenant sėkmingus metus, giliai tikint ir abejojant, jaučiant kaltę ir žinant tiesą...

Už šio mokslo laimėjimus neteikiami vardai ir neskiriamos premijos, šio mokslo didvyriai dažniausiai nežinomi, tačiau vis viena - tai svarbiausias mokslas.

2010 11 03 15:19

Vakaro užrašai

Didesnę dienos dalį praleidi dėžutėje. Dėžutės sienas susikuri pats, tiksliau - tos sienos visada su tavimi. Esi žmogus-dėžė. Neseniai skaičiai Kobo Abės knygą tokiu pavadinimu. Galbūt todėl ir galvoju apie dėžę.

Dėžė uždaro tave įprastinių įpročių ir reakcijų kiaute. Nesusitinki su kitais žmonėmis, nesusiduri su reiškiniais tokiais, kokie jie yra... Susiduriu su savo susikurtomis schemomis.

Norėčiau sugebėti išlaikyti šviežią, praeities dar nesuformuotą žvilgsnį į visa, su kuo susitinku. Kartais tai pavyksta. Kai nieko nesitiki ir būni pasiruošęs, kaip būna pasiruošęs vandens paviršius. Jis viską atspindi, jis pasiruošęs sujudėti nuo menkiausio dvelktelėjimo.

Leisk savo mintims pintis taip, tarsi nevaldytum jų, tarsi būtum tik stebėtojas. Leisk žodžiams rikiuotis kaip paukščiams, o ne kaip tavo valdomiems kareiviams.

Ką išgirsi, ką pamatysi, kur jie tave nuves?

Matau lauką, kurio gale - medžiai, už jų slėnis, jo negaliu įžvelgti. Slėnyje telkiasi vakaro prieblanda, dangus virš medžių ūkanojasi, greitai į tuos minkštus debesis panirs saulė. Trumpam dangus virš medžių nusidažys raudonai, po to sutems.

Kiek jau kartų matyta. Pasakytum - banalu. Tačiau gamtoje nieko nėra banalaus. Banalu - tai, kas matyta, kas daug kartų girdėta, kas pabodę - šį jausmą sugalvojo tie, kas nesugeba įsigilinti. Įprastai besileidžianti saulė, kylantis vėjas, tai ne banalybė, tai kosmosas. Jei nesugebi išgyventi paprastų dalykų,esi žuvęs. Kartais bėgdamas nuo banalybės daraisi juokingas. Banalu vadintis vardu ir pavarde? Žmonės prisirašo titulų ir vardų. Tuos vardus jiems prirašo kiti, tačiau jų pomėgis kelia šypseną. Kai girdžiu, kai ką nors pristato pirmiausia išvardydami visus akademinės hierarchijos titulus, man pasivaidena povas, iškilmingai išskleidžiantis savo uodegą.

Tačiau aš viską suprantu. Gyvenimas kelia nerimą, nes kai sukaupi dėmesį ir susimąstai, supranti, kad nėra už ko užsikabinti. Viskas trapu, paslaptinga, neaišku. Nuo kylančio nerimo reikia slėptis. Lengviausia slėptis išorėje, kad ir po pareigomis ar titulais ar tradicijomis. Sunkiausia pasiryžti ir leistis į kelią, kuris veda kažkur į tave patį, į gilumą. Ta giluma iš tikrųjų ne tavo, nežinia kas ją sukūrė, nežinia, ką gali joje surasti. Argi aš sukūriau šiuos sakinius, kuriuos ką tik užrašiau? Argi žinojau, kad jie manyje yra? Ar buvau skaitęs?

Galiu galvoti ir galvoti, rašyti ir rašyti. Tačiau jau minėjau, kad gerbiu monotonišką kosmoso tvarką, paklūstu jo ritmui ir einu miegoti... Kur būsiu, kai miegosiu? Tai tokia banali gyvenimo būtinybė, tokia paslaptis, kad staiga net pabūgau...

2010 10 21 23:33

    Pasikalbėdamos kaip sesės
    apie praėjusius metus
    keliavo visą dieną žąsys
    dangum į tolimus pietus.

    Miškai ir upės skrydį sekė,
    ir mojo žmonės prie namų,
    ir vakaras nušluostė akį
    skvernu apsiausto sutemų.

    Ir bendro liūdesio pagautas,
    pats nežinodamas kodėl,
    ilgai rašiau ant lapo skiautės
    du skiemenis trumpus - sudie...
    

2010 10 02 20:40

    Pakyla ir linkteli saulė
    į vakarus, šiaurę, pietus,
    kad imtų skambėti pasaulis,
    kad kristų į žemę lietus,

    kad šviestų, skardėtų, skambėtų,
    saulėta nauja valanda,
    kad būtų trumpam nugalėtas
    tas žodis tamsus - niekada.
   

2010 07 05 11:47

2010 07 05 11:44

... ugnis, kurioje sudegsime

Labai seniai, gal prieš trisdešimt metų, pilkame kalendoriaus lapelyje radau eilėraštį. Jis prasidėjo taip:

           Lietuva - akmuo prie slenksčio seno
           Ir lietaus lašelis debesy.
           Lietuva - ugnis, kurią kūrenam
           Ir kurioj sudegsime visi.

Eilėraštis buvo ilgas. Išmokau jį atmintinai. Jis nugrimzdo manyje kaip akmuo. Kartais, pergyvenimų sūkurių išjudintas jis iškildavo, ir lūpos tylomis pakartodavo:

      
           ... ugnis, kurią kūrenam,
           Ir kurioj sudegsime visi.

2010 metų gegužės dešimtą dieną, šviesią pavasario dieną, ievų žydėjimo dieną vėl prisiminiau tas eilutes, vėl nejučia pakartojau, po daugelio metų...
Kai sužinojau, kad jas sukūręs žmogus mirė. Jonas Strielkūnas.

Gerai važiuoti dviračiu Biržų link. Lygūs keliai ir nuo Rokiškio, ir nuo Kupiškio pusės. Kai važiuodamas nuo Rokiškio privažiuoju Papilį ir pamatau link miestelio bėgantį vieškelį pagalvoju - pas Binkį. Kitoj vietoj yra kelelis pas Sruogą, ir pas Janonį yra. Sakau sau: gyveno, šildė, leido žodį į popieriaus pievą.

Žinau, kad kai vėl važiuosiu, ir iš toli pamatysiu Vabalninką ištarsiu - Strielkūnas.
Matydavau jį kartais Vilniaus gatvėse. Eidavo vienas, atrodė - klausosi vien jam girdimų melodijų, vejasi žodį, kurs lyg žaltvykstė, žada kažką, kviečia sekti paskui.

Jono Strielkūno lyrika paprasta, jaunesnieji kartais pašiepdavo jo ištikimybę ketureiliui, baladei. ,,Lietuvos ryte" šiandien parašyta - ketureilis buvo Jono Strielkūno tvirtovė. Gal tvirtovė, o gal likimas.

Ne visiems pakanka drąsos ir išminties priimti savo likimą, nebėgti, neišsisukinėti, nemėgdžioti. Žmonės dairosi vieni į kitus, ieško kur geriau, nori turėti tai, ką kitas turi, dabintis, kuo kiti dabinasi. Ir lieka nepatenkinti, neišsipildę.
Nieko nėra geriau, kaip būti savo vietoje, savam likime, savo kelyje ...

Pauliaus Širvio atminimui skirtame eilėraštyje Jonas Strielkūnas parašė:

           Keičias laikas, keičias žmonija,
           Skęsta amžiai ugnyje ir dūmuos.
           Bet išlieka mūsų kraujyje
           Amžinas aukštaitiškas graudumas.

Graudumas, prie kurio nelimpa įmantrybės, kurs nebijo būti, koks yra. Gal po Širvio jis jautėsi privaląs išrašyti jį savo baladėse...

... Strazdas, Vienažindis, Miškinis, Širvys, Strielkūnas.. Kas po jų išdrįs tą lygumų ir kalvelių kraštą pavadinti savo likimo žeme ir atliepti jos linijas, spalvas ir godas neįmantriais, širdies sušildytais žodžiais?
Globalinių įtakų, ironijos, instaliacijų, ciniškų komentarų laikais...

2010 05 11 11:39

Kelionė 4A maršruto autobusu iš Naujosios Vilnios į sostinę

Devintą valandą ryto prie Naujosios Vilnios pašto skyriaus jau lūkuriavo keletas senyvų žmonių. Dar dvi minutės iki darbo pradžios, o aš jau eilėje penktas! Aišku, kad nepavyks atsiimti laiško ir suspėti į fakultetą. Palauksiu vis dėlto...

Durys atsidarė ir žmonės neskubėdami suėjo į vidų.
- Ar yra pinigų?
-- Ne, dar nėra!
Ir aš atsidūriau pirmas prie langelio, o senukas ir kelios jo bendraamžės nė kiek nenusivylę, kad kol kas negaus pensijų, susėdo ant suoliuko priešais. Atrodė lyg pilkų paukščių būrelis...

- Galėčiau vėliau ateiti, bet nėra ką veikti namuose...
- Senatvė - vienatvė, sunku...
- Šiandien vežu tūkstantį sūnui.
- Viską vaikams, viską vaikams...

Laiškas jau mano rankose ir aš skubu drėgmės kvapo prisigėrusia Naujosios Vilnios gatve palei geležinkelio linijas. Ūkteli traukinys, snieguotų kalvų fone paskui baltą šunį eina žmogus. Naujoji Vilnia yra slėnyje, čia nėra skubos, nėra veržimosi nei į aukštį, nei į tolius. O kur čia labai prasiverši, kas laukia po visų siekių ir audrų? Senatvė - vienatvė...

Iš Mickūnų atvažiuoja 4A maršruto autobusas. Jis apypilnis. Teisingiau būtų palaukti mikroautobuso, kuris per 13 minučių nugabentų mane iki Aušros vartų. Tačiau aš, pasidavęs lėto gyvenimo ir lėtų minčių tėkmei, renkuosi ilgesnį kelią: nuo kryžkelės ties pravoslavų cerkvele žemyn link užtvankos, po to vingiuotu keliu į Rokantiškių kalvą. Nuo jos sostinė jau beveik ant delno.

Autobusas pildosi kiekvienoje stotelėje. Vis daugiau žmonių ir pokalbių. Kažkur ties apleistomis kapinėmis sužinau apie skiltį darbo sutartyje, kur parašyta, kad darbuotojas, nesutinkantis su darbdavio pasiūlytu mažesniu atlyginimu, gali būti iš karto atleistas. Taip pat sužinau, kad atlyginimus išmokėti delsęs darbdavys pats įsigijo mašiną ar tik ne už 150 tūkstančių. Tada sūnui trūkusi kantrybė ir jis išvyko į užsienį. Mickūniečiai kalba apie gyvenimą ir darbą Airijoje, Londone...

O štai ir užtvanka, o prieš ją - nakvynės namai. Stotelėje didelis būrys pilkų žmonių, kuriems reikia kažkur vykti, o kryptys tik dvi. Tiesa, anksčiau buvo ir trečia - per užtvankos tiltą, bet jis jau keli metai uždarytas dėl blogos būklės.

Vairuotojas kamuojasi bandydamas uždaryti duris, galop jos užsidaro, nes dalis nakvynės namų gyventojų susitaiko su lemtimi, kad neįsibraus. Padėtis nepavydėtina, autobusas pro užtvanką važiuoja maždaug kas valanda. Lieka dvi galimybės - minti per skystą sniegą šalikele arba tempti dar vieną valandą nakvynės namų kiemo patvoryje.

Bet aš važiuoju. Visi keleiviai - labai arti vienas kito. Jauna mergina supintais į daugybę kaselių plaukais pastebi ties durimis užspaustą senutę. Siūlo užleisti vietą. Senutė ginasi - nepraeisiu. Keleiviai ir keleivės aplinkui ima drąsinti ir raginti - praeisi, praeisi... Ir tikrai, sutelktomis pastangomis senutę pavyksta pasodinti. Pokalbiai sugrįžta į savo vėžes.

Dar vienas didžiulis keblumas - kaip pažymėti bilietą. Vyriškis bando ir šiaip, ir taip - patys pabandykite įstumti popierėlį į žymėjimo aparato plyšį, kai jį užstojo kieno nors ranka ar nugara. Geranoriškai nusiteikę moterys siūlo mesti tas bergždžias pastangas ir važiuoti veltui. Vyriškis nusileidžia.

Jau riedame pakalnėn. ,,Rudens" stotelė, keli žmonės išlipa, o vietoje jų įsibrauna kontrolierė. Šiaip jau jos neatskirsi nuo kitų keleivių, jeigu ne pareigūnės kortelė. Kontrolierė imasi darbo. Vyriškis - pirmoji jos auka. Talonėlis nežymėtas - mokėk baudą. Vyriškis neprieštarauja, jis - senas nakvynės namų bendruomenės narys - jau seniai atprato prieštarauti. Tačiau prabyla geraširdės moterys, gal todėl, kad pasijuto kaltos.

- Ar kontrolierė nemato, koks pilnas autobusas? Dauguma keleivių iš kito, pakely sugedusio autobuso. Vairuotojas sakęs, kad naujų talonų nebereikia.
- Aš kontrolierė, o ne autobuso parko dispečerė, iš kur man žinoti?
Tačiau tas vyras esąs tikrai ne iš ano autobuso.

Vis dėlto kontrolierės ryžtas deramai atlikti savo pareigas gerokai atslūgsta. Tuo labiau, kad kalba pakrypsta link krizės laikų gyvenimo sunkumų: nedarbas, mažos pensijos...

- Jeigu neturi darbo, tai ir nevažiuok. Sėdėk sau namuose, - dar bando ieškoti racionalių argumentų kontrolierė. - Aš manai, daug gaunu? Už tuos 600 litų galima pragyventi?

Po šio prisipažinimo kontrolierė visiškai susitapatina su mumis, keleiviais, kurių sąžiningumą turėtų tikrinti. Pokalbiai vėl nusistovi, kaip ramūs neskubrios srovės sūkuriai.

O štai ir stotelė prie turgaus. Beveik visi išlipa. Buvę mano bendrakeleiviai patraukia turgaus link. Aš žingsniuoju priešinga kryptimi. Laimei, dar ne turgus yra mano vieta gyvenimui pelnyti. Kelionė į sostinę baigėsi. Taip pat aštriai, kaip dabar pavasarinę drėgmę, jutau tikro gyvenimo kvapą.

O jeigu koks geraširdis kaimynas būtų pavėžėjęs savuoju automobiliu? Ką būčiau patyręs? Tikėtina, kad per ,,Lietaus" radiją būčiau išklausęs keletą Natalijos Zvonkės dainų... Neginčiju estetinės jų vertės, bet ar būtų kilęs noras apie jas parašyti?

2010 03 18 21:43

   kraujo lašai sniege,
   upė, dangus švininis,
   miesto bokštai rūke -
   taip, tai tėvynė

   ryto aušra gaili,
   saulės laidos auksinės,
   tylūs žmonės kely -
   taip, tai tėvynė

   vis daugėja tylos
   svorio, o gal likimo,
   susitaikymo, atgailos -
   taip, tai tėvynė

   

2010 01 02 12:21

Po tylos skliautu

Virš pasaulio - rudenės tylos skliautas. Kelias bėga paupiu, beveik atkartoja upės vingius. Vanduo juodas, šaltas, švarus, jo balsas vos girdimas. Kitoje kelio pusėje - arimas iki paskliautės miškų. Ruda garbanota rudens galva - ąžuolas. Trobos tolumoje. Jų langai lyg vaikų akys - smalsios ir kiek baikščios. O štai ir vaikas raudonmūrio apgriuvusio dvaro kieme. Jis žiūri į mane, sveikindamas kilsteli ranką. Esu vienintelis keleivis vieškelyje. Einu iš vienos vietos į kitą. Iš tikrųjų tai tik regimybė. Teisus Zenonas Elėjietis: judėjimas tik regimybė, jo nėra. O jeigu ir yra, tai prasmės nedaug. Tačiau gali būti augimas, yra nykimas. To neužginčysi paradoksais. Šalta rudens tyla kaip bažnyčios. Šventovėje nedera mąstyti. Mintys visada drumsčia, kelia nerimą. Galvoji, lyg meti tinklą, norėdamas kažką sugauti. Bet ką sugauni, tas nuvilia. ,,Mąstau, vadinasi, esu", - tarė Dekartas ir tikriausiai tuoj pat suabejojo. Dabar ruduo. Šaltas tylos kupolas. Ir mano žodžiuose nėra judesio ir nerimo. Žodžiai lyg atspindžiai šaltame upės vandenyje. Ąžuolas. Arimas. Debesys. Kelias. Sutemos...

2009 11 02 11:57

Ruduo

    Paskutinį saulės auksą į nežinomas žemes
    debesynai iš tėvynės palinguodami nuneš.

    Pilnas mėnuo lyg skenduolis blausiai spindi gelmėje,
    dunda traukinys ir šaukia įspėjimą tamsoje.

    O virš miesto lyg žarijų didis ir rūstus kažkas
    mąsto sunkią savo mintį, šildo grumbančias rankas.
    

2009 10 06 13:49

     Kokios tuščios rudenį gatvės,
     kokios pilnos šaltos vienatvės!
     Vien tik skiemenis šnabžda vėjas,
     ir liūtis viena vaikštinėja,

     tarsi būtų akla mano veidą
     liečia pirštais, raidę po raidės
     neskubėdama skaito ir žino
     mano praeitį ir likimą.
     

2009 10 04 20:40

2009 10 04 20:36

     Naktis jau ilgesnė už dieną,
     ir džiaugsmą praaugo mintis,
     kad žingsnį palydi kiekvieną
     tyli kaip šešėlis mirtis.

     Ir žmonės vėl atmintis renka,
     ir užmarštis randa mene,
     ir ilgisi guodžiančios rankos
     beribiam dangaus ekrane.

2009 09 22 09:44

2009 09 22 09:41

    Kalnai, kalneliai debesis augina,
    žolynai baigia savo sėklas sėti,
    ir iš drėgnų miškų šešėlių minios
    paežerėn išeina pastovėti.

    Kiek šis akmuo nugrimzdo, kiek iškilo,
    kol vasara margom skarom mojavo?
    Jau tuoj skaitysiu laiko raštą tylų
    rugsėjy iš geltono lapo klevo,

    kai žemė tyli, kai iš tolo girdis
    skardus tarsi Kasandros gervės klyksmas,
    kai paskutinį kartą mūs akis pagirdys
    dangaus delnuos suspindus vaivorykštė.
   
    

2009 08 27 20:55

2009 08 15 14:03

Veda ir Milanas

Taip vadinasi du mano draugai. Gal kiek ir per drąsu sakyti, kad jie yra mano draugai, tačiau susitikę mes visada pasikalbame. Jie pasidalija su manimi svarbiausiais savo įspūdžiais. Taigi esame bent jau geri pažįstami.
Veda yra vyresnė. Kartą paklausiau, kiek?
- Viena vasara, - atsakė ji.
Pagalvojau: gera mintis. Kas iš to, kad reiškiame savo amžių metais ir mėnesiais? Daug prasmingiau reikšti jį didžiaisiais savo potyriais ir išgyvenimais. Kiek esu vyresnis už jį? Dviem didžiuliais džiaugsmais ir viena širdgėla. Arba viena stebuklinga vasara...
Vasara, kuri greitai prasidės, Vedai bus gal penktoji, o gal šeštoji. Tai nesvarbu. Laimingi žmonės neskaičiuoja nei metų, nei pinigų. O šiandien tokia diena, kad negali būti nelaimingas. Saulė, balti debesų kamuoliai ir jų mama leido užeiti į mano kiemą. Kieme aš darbuojuosi - deginu sausas šakeles ir šiukšles. Veda ir Milanas susižavėję žiūri, kaip šoka ugnelė, kaip kyla balkšvi dūmai.
Kai ugnis prityla, Veda įmeta popieriaus lapą. Staiga ji kažką prisimena ir susirūpinusi klausia:
- Ar popieriui neskauda, kai jis dega?
- Ne, neskauda, popierius negyvas, - nuraminu.
- O žaislai, žinok, gyvi... Jiems skauda, kai juos mėto, lamdo.
Aš sutinku.
Milanas įsidilgina. Pučia paraudusį pirštą, bet neverkia.
- Ir kodėl gi tos dilgėlės yra pasaulyje?
Nežinau ką atsakyti. Tokie klausimai man per sunkūs.
- Jūsų mama tikriausiai viską žino, - bandau išsisukti.
- Ne, ne viską, - rimtai atsako Milanas. - Dievulis viską žino.
Ir tai tiesa.
Vedai ir Milanas turi dar ir sesutę - mažąją Martą. Veda padeda mamai ją globoti, šitaip ji mokosi rūpintis kitais.
- O žmoną tu kada nors turėjai? - parūpstu jai ir aš.
- Ir dabar turiu.
- Ar tau ji padeda?
- Padeda, - paskubu nuraminti.
- Tada gerai...
Taip ir darbuojamės šnekučiuodamiesi apie tai, kas svarbiausia pasaulyje: dviračius, vabalus, žoles, spalvotus pieštukus, plasteliną, katinus, šunis, mamas, mažų vaikų įpročius...
Kai išsiskiriame, aš dar galvoju: nebuvau visai teisus sakydamas, kad popieriai negyvi. Gyva viskas, ką nors vieną akimirką lietė mūsų širdis.

2009 05 27 22:42

Penkiolika Eglės Mėlinauskienės fotografijų

Jas buvo galima peržiūrėti Fotografijos galerijos antrojo aukšto prieblandoje.
Ar lankytojui atėjus šviesa galerijoje bus įjungta, ar ne, sprendžia pirmajame aukšte prie staliuko sėdinti mergina. Ją supa tušti rėmeliai, pardavimui skirtos tapytojų drobės ir nuobodulys.
Gerai, kad ji neįjungė šviesos, kai vaikščiojau nuo vienos fotografijos prie kitos. Jos tyliai glūdėjo prieblandoje, sujungtos į visumą parodos pavadinimo: ,,Diagnozė".
Diagnozė reiškia ligos nustatymą. Jeigu tik taip suprastume šį žodį, ne visos fotografijos rastų po juo vietą. Tačiau galime prisiminti ir platesnę, graikiškąją žodžio reikšmę: diagnosis tai pažinimas. Pažinimas, atodanga to tyliuose šešėliuose skendinčio gyvenimo sluoksnio, kurio nematome, kai miname savo dienų takus...
Berniukas, išskleidęs rankas lyg sparnus, kad atitrūktų, pakiltų iš savo ligos, iš savo tikrovės...
Tėvas ir sūnus ant ligoninės lovos tylėdami žvelgia pro langą. Labai sunki jų tyla ir labai sunkios mintys...
Dar du berniukai plikai nuskustomis galvelėmis, kurios, rodos, tuoj susiglaus, priartės traukiamos užsimezgusios draugystės jėgos...
Moteris, įsikniaubusi į pagalvės tamsą, kurioje ieško išeities, jėgų susivokti ir atlaikyti užgriuvusios tiesos svorį...
Dar vienas ligonėlis, galbūt kažko klausiantis jaunos savo mamos, o jai taip sunku pažvelgti sūnui į akis, ir taip sunku išlyginti tarpuakyje susitelkusią kančios raukšlę...
Paauglys ligos išdžiovintomis rankomis pasilenkęs žaidžia kriauklelėmis, žvelgia į jas matydamas margą pasaulį, kuriame gyveno, ar gyvens?
Du chirurgai operacinėje žvelgiantys pro langą į miesto tolius. Dar minutė ir jie atsigręš, žengs į prietaisais ir įrankiais užpildytą operacinės erdvę prie ant stalo užmigdyto žmogaus...
Jauna mergina baltu chalatu baltoje kambario erdvėje užklupta... ko? Minčių, prisiminimų, svajonių, ieškanti išeities?
Du žmonės koplyčioje, greta, tačiau labai toli vienas nuo kito ir galbūt pirmą kartą taip arti Dievo...
Vaiko akys, sklidinos... ne, ne klausimų, bet nuovargio ir išmintingo susitaikymo su lemtimi...

2009 05 22 22:12

... vėl alyvos, vėl obelys... Prisiminiau, kaip mano senelė, baigdama dešimtąjį savo gyvenimo dešimtmetį tarė:
- Atrodo, tarsi negyventa...

2009 05 14 21:23

Epikteto lempelė

Epiktetas nerakino savo trobelės durų, nes joje tiesiog nebuvo ką vogti. Tačiau kai filosofas mirė, ir jo kuklūs daiktai išsibarstė, atsitiko taip, kad vienas turtuolis už 3000 drachmų įsigijo molinę Epikteto lempelę.

Vadinasi, net ir tuomet, kai Epiktetas beveik nieko neturėjo, jo nerakinamoje trobelėje būta didelių vertybių!? O kiek kainuotų koks nors Epikteto daiktelis šiandien? Tūkstančius?

Tad kaip gi atsitiko, kad tas turtuolis, turėjęs, žinoma, ir aukso, ir sidabro, įžvelgė lempelėje didelę vertybę, už kurią nepagailėjo didžiulių pinigų? Juk tą menką daiktelį galbūt net ne Epiktetas pagamino... Jeigu lempelė būtų tarnavusi kam nors kitam, į ją nebūtų verta net pažiūrėti. Kas gi suteikė tam daiktui vertę? Epiktetas? Kaip? Uždegdamas vakarais ir gęsindamas, skaitydamas prie jos ir rašydamas? Nuo to ta lempelė tikrai netapo dailesnė. Priešingai - galbūt suskilinėjo ir aprūko.

Taigi būdama šalia filosofo lempelė neįgijo didesnės vertės kaip daiktas, ji netapo nei gražesnė, nei naudingesnė. Daiktas liko daiktu, netgi prastesniu. Tad kas gi atsitiko?

Daiktų būtis, kaip sako filosofai, neįžvelgiama, daiktai rymo patys sau. Tačiau tas abejingas rymojimas nėra mums priešiškas - daiktai leidžia mums jais naudotis kuriant ryšius. Jie netgi leidžia juos kaupti ir galvoti, kad padidinta nuosavybė suteikia mūsų gyvenimui daugiau prasmės. Tačiau tik sukurti ryšiai gali suteikti daugiau prasmės. O daugiau prasmės mes beveik visi ilgimės, netgi tada, kai išjuokiame tą naivų ilgesį. Juk kartais būna, kad turtingas žmogus, kuris gyveno gėrėdamasis savo sukaupta nuosavybe staiga imasi kokio nors visai jam nenaudingo sumanymo... Kodėl? Nes pajuto, kad jo turtas tuščias, jis nėra ryšio su kuo nors mazgas?

Turtingam Epikteto lempelės pirkėjui visai nereikėjo to menko, nevertingo daikto. Vertybė yra Epikteto gyvenimas, ir su juo žmogus norėjo sukurti ryšį. Kodėl Epikteto gyvenimas - vertybė, o to turtuolio, visuomenės nuomone - itin pasisekęs gyvenimas - ne? Žmogus jautė, kad jis nėra autentiškas, tai tik vienas iš daugelio gyvenimų pagal pavyzdį variantas.

O Epikteto gyvenimas yra vienintelis toks. Epiktetas gyveno ne pagal pavyzdį, o pagal prigimtį. Gyventi pagal prigimtį reikia drąsos, o pagal pavyzdį - šiek tiek nuovokos, šiek tiek pastabumo, šiek tiek sėkmės...

Tačiau vis dėlto - kam ta aprūkusi molinė lempelė? Ar nebūtų geriau, jeigu tas žmogus būtų kūręs ryšį su Epikteto gyvenimu studijuodamas jo raštus, gilindamasis į jo mintis? Epiktetas tik pasijuoktų iš pagarbos jo daikteliams. O gal ir ne... Tokie jau tie žmonės: sąmoningai ar ne siekdami dvasinių vertybių jie nori, kad durelės į jas būtų konkrečios, daiktiškos.

Ar norėčiau turėti Epikteto lempelę? Žvilgelėjau į šalį: regis, turiu ją - smilksta tarp monitoriaus ir išorinio standžiojo disko...

2008 12 30 20:12

Senais takais

Kai į širdį pabeldžia seno knygų medžiotojo patirtis, išeinu į seniai mintus takus: lankau knygynus. Nebedaug jų išliko senose vietose. Pats mieliausias širdžiai - antikvarinis knygynas Trakų gatvėje jau seniai užkariautas. Kurį laiką dar laikė naujas pozicijas Pylimo ir Trakų gatvės kampe, bet jas užleido. O Trakų gatvėje išstūmęs Katalikų leidyklos knygyną įsitvirtino airių baras. Tačiau ant sienos dar tebėra senas garbingas užrašas: taip kartais užkariautojai pasisavina užkariautos ir išnykusios senos giminės herbus.

Tačiau aš ne apie pasitraukusius į užmmarštį knygynus, tuos senamadiškus mūsų tylius džiaugsmus gabenusius laivus. Aš apie knygas, kurių ir dabar pilni naujųjų knygynų triumai. Viršutiniame denyje - naujienos. Pasižiūriu jas. Puslapiai suguldyti tarp viršelių: priekiniuose - ryškūs pavadinimai, galiniuose - glaustos vilionės. Autoriai įžymūs, kūriniai pelnę apdovanojimus, o knygų herojai - neramios būtybės, dažnai įvykdę kokius nors nusikaltimus, kartais žudikai-maniakai, jeigu teisuoliai - tai bent jau patys tiria kokius nors nedorus darbus. Atsidūstu ir padedu knygą atgal.

Vis viliuosi vieną dieną paėmęs naują knygą perskaityti maždaug tokį jos aprašymą: ,,Knygos autorius, kaip ir jo herojai, gyvena paprastą, niekuo neišsiskiriantį gyvenimą, tačiau jų pastangos suprasti save ir pasaulį tokios nuoširdžios ir įtaigios, kad skaitytojas jaučiasi pats jose dalyvaujantis, ir, kas žino, gal daugelis jų taip ir nepasiekė paskutinio puslapio, nes parimo ties atversta knyga, pasiklydę mintyse apie save ir savo gyvenimą..."

2008 11 08 23:15

    Šiurkštus balsas, rankos sugrubę,
    pilkas apsiaustas, akys pilkos,
    brenda lapkritis per pilką upę,
    visų nemėgiamas kaip vilkas.

    Pilką akmenį vėju paglosto,
    vėjas nežada nieko, neguodžia,
    vienišas varnas iš medžio bokšto
    pranašauja liūdesį ir gruodą.

    Pilkas lapkritis dieną sukarpo,
    ilgina naktį drėgną, nuobodžią.
    Ir aš jo užuominą kliautis darbu
    suprantu iš pusės žodžio.

2008 10 30 23:51

Subtilus džiaugsmas

Jeigu jautiesi einąs savo keliu, jeigu nemeluoji nei sau, nei kitiems, žmonių pašaipa, atsainumas, prasta nuomonė apie tave gali būti subtilaus džiaugsmo šaltinis.

Tiesiog džiaugiesi dovanota, o gal užauginta laisve: niekas nesukliudys matyti, ką matai, jausti, ką jauti, būti kuo esi. Išsilaisvinai netgi iš būtinybės atrodyti!

Dar šiek tiek pastangų ir, atrodo, tolstojiškai susitaikysi su mirtimi!

2008 10 29 23:39

Vėliavos ženklai

Asmeninė laisvė ir egocentrizmas - du europiečio vėliavos ženklai. Asmeninė laisvė turtina, o egocentrizmas skurdina. Patyrinėkite ir nustebsite suvokę, kiek mažai žmonių nuoširdžiai domisi kitų darbais. Ir kaip dažnai kūrinį, kuriame žmogus neįžvelgia savo vardo ar atspindžio, jis linkęs laikyti menkaverčiu.

Išties, ar nebūtų geriau, jeigu knygų, mokslo atradimų, meno kūrinių autoriai iš viso nebūtų atskleidžiami? Tačiau tai būtina, tai vienintelis būdas kūrybai atsilaikyti prieš prekybą. Kitaip gausi prekybos kariuomenė kaip mat įvestų savo stovį ir pavergtų, tuos kurie kuria. Tačiau kai tie, kurie kuria, irgi įstoja į prekybos kariauną, tai irgi pavergimas.

O kai įpranta save vertinti labiau nei savo ar kitų kūrinius? Tai jau dvasios negalia.

2008 10 27 11:54

Sunkios durys, sunkus ryšulėlis

Durys juodos, aukštos, storos ir sunkios. Lengvai stumteliu, nepasiduoda, švysteli mintis - uždarytos. Bet jos veriasi. Už jų - dar vienos durys: juodos, aukštos, storos ir sunkios. Jeigu ne užrašas ,,Stumti", dėl tų durų juodumo ir sunkumo pasijustum nepageidaujamas įsibrovėlis. Tačiau užrašas padrąsina, ir aš veriu duris, o pro jas patenku į apytamsę erdvę.
Stalino epochos pastatų aukštumas - valstybės galios simbolis. Valstybės galia neregimais paukščiais sklandė aukštų kambarių apyblandose, akylai stebėdama mirtingųjų judesius ir pagal savo užgaidas rinkosi aukas. Dabar jų nebėra, o tose pačiose apyblandose glaudžiasi prisiminimai tų, kuriuos valstybės galia lepino ar geležiniais nagais gniaužė. Akimirkai įsivaizduoju dulkinuose užkaboriuose dūlančius paukščių griaučius: kažkada gąsdinę, jie nusilpo ir mirė iš bado.
Buvusiuose KGB rūmuose dabar Ypatingasis archyvas, teismo ir kitokios įstaigos. Budėtojų kabinos prie plačių aukštų laiptų tebėra, tačiau jose - nebe rūstūs sargybiniai, aštriais žvilgsniais varstantys lankytojus. Vienoje jų - mergina skaitanti knygą, kitoje - vyriškis žiūri televizorių. Praeiviai jiems nerūpi.
Ko aš ieškau tuose rūmuose, kurių architektai koridorius ir kambarius suplanavo tokiuos aukštus, kad žmonės juose nei akimirkai nepamirštų, kad jie ne vieni, kad viršum jų - nepermaldaujama valstybės galia? Savo motinos jaunystės pėdsakų.
Randu juos. Jie surinkti ir susegti į du bylos tomus. Bylų viršeliai - minkšto rusvo kartono, o puslapiai prirašyti violetiniu rašalu primena bekrauję, seno ir beveik užgęsusio žmogaus odą. Tačiau nenoriu tokiu palyginimu užgauti senų žmonių, todėl geriau pasakysiu - primena blyškią ir bekrauję paskutinius metus beveik nebegyvenančio Brežnevo odą.
Taigi surandu motinos jaunystės metų ženklus: arešto orderį, kelis tardymų protokolus, ir parengtinio tyrimo išvadą. Tardymo protokolai - vos kelių puslapių, atrodo, lyg draugiškų pokalbių santraukos. Sužinau ne tik tardymų datas, bet ir tikslų laiką. Vienas jų prasidėjo be dešimt minučių vienuoliktą nakties, o baigėsi - dešimt po pirmos. Jo metu mano motina tardytojui, lyg tarp kitko prisipažino, kad nemėgsta tarybų valdžios, kad 1945 metų vasarą paskaitė pažįstamo mokytojo atneštą laikraštį ,,Laisvės kelias", o be to - mokytojo paprašyta duotą ryšulėlį (tiesa, nepažiūrėjusi kas ten yra, nes maniusi, kad negerai liesti svetimus daiktus) nunešusi pažįstamam vaikinui. Tokiam prisipažinimui, žinoma, penkių minučių - per akis. Deja, apie ką daugiau kalbėta tą ilgą nakties valandą, nesužinojau.
Štai tas ryšulėlis, matyt, labiausiai ir patiko tardytojui. Parengtinio tyrimo išvadose, skirtose aukštesniajai instancijai, tas ryšulėlis ir buvo parinktas kaip pagrindinis mano motinos aštuonioliktos gyvenimo vasaros ženklas. O aukštesnioji instancija turėjo nustatyti, koks gi to ryšulėlio svoris. Aukštesnioji instancija - Karinis tribunolas buvo įsikūręs Archangelske ir turėjo daug įvairių svėrimo ir matavimo darbų. Kad jo nariai galėtų greitai susidoroti su subtiliu ryšulėlio svėrimo uždaviniu, buvo trumpai ir labai tiksliai aprašyta aštuoniolikmetės merginos asmenybė: ji esanti nusiteikusi prieš tarybų valdžią, o be to - kilusi iš valstiečių-buožių. Verta atkreipti dėmesį į labai tiksliai vartojamas sąvokas: apie mano motiną parašyta ,,iš valstiečių-buožių", o apie kai kuriuos kitus grupinės bylos dalyvius tiesiog ,,iš buožių".
Septyniolikos lietuvių, kaltinamų kurstymais aktyviai veikti prieš tarybų valdžią, bylų svėrimo ir matavimo darbus Karinis tribunolas Archangelske vykdė maždaug po pusmečio. Pirmąjį - parengtinį posėdį vedė trys justicijos majorai, o paskutinįjį - lemiamąjį irgi trys: majoras, kapitonas ir seržantas. Taigi, galime sakyti, net Karinis tribunolas pademonstravo savotišką demokratijos sampratą.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad mano motinos ryšulėliui, padėtam ant teisingumo svarstyklių atsverti, majoras, kapitonas ir seržantas parinko mažiausiąjį iš turimų svorių: penkis metus kalėjimo. Tačiau ryšulėlis svėrė vis dėlto daugiau. Pridėjus dar du metus teisių atėmimo, svarstyklės beveik išsilygino. Kad pusiausvyra būtų garantuota, dar buvo pridėta viena plunksnelė: turto konfiskavimas.
Pavydėtinai tiksliai atliktas darbas! Netgi po Stalino mirties, pakartotinai peržiūrėjus bylą, buvo nutarta, kad pasverta buvo teisingai, ir jo rezultatai nėra keistini.
Štai kokio svorio ryšulėlį mano motina vieną 1945 metų vasaros dieną sugebėjo panešti savo gimtojo kaimo takais!

2008 10 18 00:03

   Upėj raibuliuoja žiburiai,
   miestas žiūri sau į veidą.
   Miestą drumsčia sūkuriai
   proto, jausmo, vaido.

   Akmeniniai mūsų nėriniai - 
   mes tarp jų lyg vėjas,
   ilgesingais ošiantis sapnais,
   pats save nupjovęs, pasisėjęs.

2008 10 16 20:47

    Klevų laiškais ir vėl ruduo kartojas,
    žiogų rankelės nenulaiko stryko,
    ir pilnatis blausias žvaigždes skaičiuoja,
    o gal dienas, kurias gyventi liko.

    Ir aš kartojuosi, vėl kryžkelėj esu,
    vėl nežinau, ką šiąnakt pasirinkti,
    ar popierinių šiugždesį balsų,
    ar ilgesingo vėjo drumstą slinktį.

    Jis, prisigėręs rudenio garsų,
    ant bėgių mėnesienoje užmiega,
    bet traukinio pažadintas šviesų
    šilų viršūnėm į rytus nubėga.

    Kas bluosto nesudės, budės, ištvers,
    išvys, kaip švelniai horizontas blykšta,
    ir gal naivi aušra pamiršt privers
    slogutį sielos pilką, vakarykštį.

2008 10 14 22:02

Iš fotokelionių

Šiauliai: 2008 metų rugpjūtis

2008 09 04 21:28

Vieną kartą, paskutinę akimirką

Anuomet, kad pamatytum bendralaikius žmones, turėjai sulaukti įvykio, kuris suburtų juos į viešos saviraiškos aikštę - renginio, susirinkimo, bendro darbo erdvę. Tiesa, visada buvo žiniasklaidos spindulys, sutelktas į tinkamai parengtų, nugrimuotų ir prie teisingos politikos priderintų žmonių sluoksnį.
Dabartinės technologijos gali sukurti ne žiniasklaidos spindulį, bet žiniasklaidos šviesą, kurioje galėtum matyti, su kuo esi tau dovanotoje kelionėje laiko upe žemyn. Tokios šviesos telkinių gali surasti, tačiau dėmesį labiau traukia ryškūs spinduliai, kurie kaip anuomet sutelkti į tam tikrą žmonių sluoksnį. Tik jis kitoks - jo atstovai nėra nei parengti, nei priderinti - svarbiausia, kad būtų jauni ir judrūs, spalvingi, paviršutiniški. Visai nebūtina, kad atkakliomis pastangomis jie būtų sukūrę savo gyvenimo spindesį, reikiamą spindesį sukuria jiems žiniasklaidos spindulys, tarsi atsitiktinai išplėšęs juos iš ,,realybės" (,,banalybės") šou.
Bet kartais šioje viešos apžvalgos aikštėje trumpam pasirodo kitokie žmonės. Jie ateina tarsi aristokratai iš savo didžiojo paveldo klodus saugančių pilių, kad tarsteltų vieną kitą žodį, žvilgtertų ar vien tik kandžiai nusišypsotų.
Toks buvo Algimantas Masiulis, aktorius, dailininkas, didžiosios kultūros luomo žmogus.
Jau buvo. Dar šeštadienį jam rūpėjo draugo įspūdžiai apie Paryžiaus dailę, o antradienį jis jau buvo anapus gyvenimo drobės.
Jis išėjo iš savo namų, iš iš savo meno pilies, iš savo kūrybos.
Štai šitaip: iš savo kūrybos reikia išeiti tik vieną kartą ir tik paskutinę akimirką.

2008 08 20 10:38

Gydymo kursas

Šis puslapis ilgokai bus negyvenamas namas atviromis durimis.
Šeimininkas išvyko gydytis rugpjūčio vieškelių procedūromis.
Reikia pagyti nuo vienų, kad galėtum susirgti kitomis fantazijomis...

2008 08 01 17:58

Fado

Atsirėmiau į Mokytojų kiemelio mūro sieną ir žvilgterėjau aukštyn. Aukštas sienas dengė vijokliai, langų stačiakampiai rymojo sodrioje žalumoje lyg ežerėliai. Pro vieną jų į kiemo dugne besibūriuojančius žmones žvelgė moteris.
Neturėjau fotoaparato, todėl galėjau kurti tobulus tikrovės vaizdus nesirūpindamas nei įrankio nuostatomis, nei fokusavimu.
Tobulai iškirpau paveikslą mažo berniuko, bėgančio su mėlynu žaisliniu kalaviju, jį vijosi mama - ,,Aronai!"
Žvilgterėjau ir sukūriau nuostabų jaunos padavėjos - tikriausiai vasarai įsidarbinusios moksleivės - portretą: jos veide atsispindėjo nerimas, noras viską padaryti gerai ir šiek tiek nuovargio.
Po to - senas sukumpęs kanklių meistras su prie pilko languoto švarko priderinta kepure - jis pasitiesė ant grindinio laikraštį ir atsisėdo.
Dangumi su padraikytais balkšvais debesimis praskriejo juodų varnų eskadrilė.
O kiemelio pasieniu scenos link nusiyrė juodų muzikantų vorelė, palydėta suošusios plojimų bangos.
Muzikantai pasislėpė už scenos, tik garso operatorius - panašus į stambią bulvę portugalas - patikrino aparatūrą ir taip pat dingo.
Pranešėja pasveikino ,,gausiai susirinkusius", padėkojo rėmėjams ir prasidėjo tai, kas išviliojo mane iš atokaus priemiesčio.
Fado vakaras.
Kas yra fado? Neaprėpiamo liūdesio persmelktas portugalų bliuzas, mano kelių muzika... Jeigu norite etimologiškai - fado tai likimas.
Trys juodi vyrai (Pedro Almendoeira, Pedro Pinhal, Paolo Paz) tyliai įėjo į sceną ir susikaupė prie savo instrumentų. Pedro Pinhal padėjo galvą ant savo gitaros šono ir užsimerkė, tarsi klausytų tylaus savo mylimosios balso.
Scenoje sutemo ir nušvito Joana Almendoeira: juoda ilga suknia nusagstyta raudonomis rožėmis, rausva scenos šviesa pleveno ant veido.
Subangavo fado.
Jei įsivaizduosite save neaprėpiamo bekraščio vandenyno pakrantėje, jei išgirsite ramų jo alsavimą, jeigu įsivaizduosite, kad nieko daugiau nėra tik jūs ir jis - jūsų likimas - pajusite, kaip banguoja fado. Kad atsiduotų šiam bangavimui Almendoeira dainavo prisimerkusi, kartais, išgyvenant, matyt, dramatiškesnius motyvus, tarpuakyje susitelkdavo įtampos raukšlelės, išsilygindavo ir vėl nušvisdavo šypsena - ypatinga fado šypsena, spindinti ilgesio ir žinojimo šviesa. Net trumpam dingus scenos šviesai bemaž nepritemo - dėl tos fado šypsenos.
Scenoje dainininkė judėjo, o gal bangavo, kartais atsigręždavo į gitaristą ir dainavo lyg jam vienam, bet jis - tarsi susikaupęs ties sudėtingais savo įrankiais meistras - grojo nepakeldamas galvos, gal tik akimirkai - kad sviestų juodų akių žaibą.
Prabėgo dvi fado valandos. Išėjau į apytamsę gatvę. Kotrynos bažnyčios kiemelyje būrelis vienuolių rudais abitais užkandžiavo pasišviesdami ant suoliuko pastatyta žvake.
Kaip tamsuoja būties gelmė visur!

2008 07 20 14:11

Boružės visata

Jos gentyje priimta dėvėti linksmą, spalvingą rūbą. Boružė neskubėdama ropinėja, ropščiasi į grumstą, į žolės stiebelį, aikčioja iš susižavėjimo išvydusi pievos margumyną, skėsčioja sparneliais, lekia nuo žiedo prie žiedo, patyliukais saviškai niūniuodama.
Įsivaizduokime, kad taip.
Visas boružės gyvenimas prabėga toje pačioje pievoje. Joje ji pergyvena negandingas savo gyvenimo valandas - liūtis, vėjus, nesuvokiamų galingų milžinų įsibrovimus, ir vėl džiovina sparnelius, ir vėl ropinėja, lakioja - kiek gali, kiek lemta.
Ta nedidelė pieva - tai boružės visata. Visko joje yra, visko gana boružės gyvenimui - ir spalvų, ir kvapų, ir polėkių, ir negandų.
Šitaip aš pagalvojau perskaitęs dailininko ir rašytojo Jono Mackonio atsiminimų knygą ,,Boružės odisėjos". Gavau ją iš autoriaus sūnaus rankų, ir ne bet kur, bet Jono Mackonio paveikslo ,,Paskutinė metų duona" šviesoje. Šitas asketiškas pilkų tonų paveikslas, vaizduojantis motiną, dedančią ant stalo savo vaikams paskutiniąją metų duoną, pašvietė man tarsi kuklios ir didingos lietuvybės altorius ir patvirtino bei sutvirtino mano tikėjimą. Kuo? Mano šalimi, boružės visata...
Kiek daug gijų joje supinta, sumazgyta kiekviename kampelyje! Šičia dainuota ir raudota, svaigta nuo spalvų ir kvapų, vargta ir tikėta, vaikai auginta - jie riedėjo gimtais takais takeliais, o po to - į pasaulį ir garbingai - už lietuvybę - į kalėjimus, tremtis. Sūnus, duktė nelaisvėj - motina tyli, atėjo žinia, kad ištrūko - motina dainuoja.
Epiški laikai!
Ir aš įsitraukiau į ,,boružės odisėjas", braižiau savojo suvokimo erdvėj jos skrydžių trajektorijas, gilinausi į likimų susipynimus, šypsojausi, žavėjausi lengva ir žaisminga praėjusio gyvenimo boružės visatoje apmąstymų nuotaika... Nei pasmerkimų, nei graudenimų žeidusiems ir žalojusiems kitus ir save - tik gailestis į svetimą dumblą įmynusiems... Ir jo būta iki valios boružės visatoje!
Tikras ir šviesus gyvenimas! O kur tos šviesos paslaptis? Ogi ištikimybėje dzūkės motinos priesakui - tik žiūrėk, vaikeli, kad per tave kiti neverktų.
Tai jums ne mūsų knyginė, logika paramstyta ir užkamšyta išmintis! Tai visais dzūkų šilų kvapais pasmilkyta, skaidriomis ašaromis pašventinta ištarmė, gelmė, kurioje regi tautos gyvenimo patirtį, tokiais paprastais, ant lūpų tirpstančiais žodžiais išsakyta - žemuogių skonio!

2008 07 05 21:15

Joninės

Liūtis. Pilkos ietys, smingančios į žemę, pilkos kulkos. Griausmingas balsas aukštybėse virš debesų.
Ir vėl - nuskaidrėjęs dangaus kraštovaizdis, palengva slenkantys balti dangaus kupranugariai.
Spindinti pavakarė. Lietaus lašai ant sodriai žalių obels lapų. Užsimezgę obuoliukai - kekėmis.
Joninės. Proga žmonėms susiburti. Žmonės gražūs, kol vieni, nes jų veiduose atsispindi savastis. Kai susiburia - atspindi vienas kitą ir susidaro vienoda, pilka kasdienybė.
Dar ta būtinybė kažką kalbėti - reikšti buvimo patirtį. Buvimo patirtis svarbi fizinei būčiai, o dvasinei - tik išgyvenimų patirtis.
Mūsų kalba mobilizuota buities reikalams tvarkyti. Žodžiai - kalbos kariuomenės eiliniai, besiilgintys laisvės, galimybės tapyti pasaulį.

2008 06 24 12:06

Tiems, kas užklysta

Kone visą savaitę nebūsiu interneto erdvėje.
Būsiu vasaros, laukų, ežerų ir dangaus erdvėje, baltuose Aukštaitijos vieškeliuos...

2008 06 07 21:37

Mano asmeninė pergalė

Paneigdamas Stalino sumanymą dvejų metų amžiaus grįžau į Lietuvą, čia užaugau, suvokiau, kad turiu Lietuvoje būti, dirbti ir numirti.
Bus taip kaip aš nusprendžiau, o ne Stalinas.

2008 06 01 21:59

           lietus tamsoje
           prieš vidurnaktį
           
           tylūs žingsniai
           pašnibždos

           lakios būtybės
           aptaria mūsų dieną:

           kaip vaikytasi mažmožių,
           kaip nemokėta gyventi!

2008 05 23 23:42

Nuožulni turėjimo plokštuma

- Įsigijome naujus baldus. Norite pažiūrėti?
- Taip. (Iš tikrųjų - ne.)
- Iškasėme tvenkinį, įleidome žuvų. Eime, pažiūrėsime.
- Gerai. (Iš tiesų - man nerūpi.)
- Vos keli žingsniai - ir gali žvejoti.
- Labai patogu. (Beveik kaip traukti žuvis iš akvariumo.)

Žmonės rodo vieni kitiems, ką turi. Tai vadinama bendravimu. Rašau be ironijos. Žinau: širdies gelmėje jie jaučia - tai nesvarbu. Tie turėjimai - tik piešiniai ant nuožulnios plokštumos. Bet bijo sau prisipažinti.
Juk beveik visi bijome esminių savo buto ar namo pertvarkų.
Bet kartais ryžtamės.

2008 05 23 09:00

Diogenas

Suprantu filosofą su žibintu ieškojusį žmogaus. Tačiau tai tebuvo vienas pirmųjų meno istorijoje performansų. Diogenas buvo išmintingas. Jis žinojo: nors žmonių nesimato - jų yra.
Toks tikėjimas yra svarbesnis už tikėjimą Dievu.

2008 05 18 22:30

Kam visa tai?

Pajudinau šūsnį - pabiro senų dokumentų, užrašų lapeliai, senos fotografijos... Ėmiau sklaidyti, it rūkas ėmė kilti graudulys. Susitvardžiau ir ėmiau galvoti - kam visa tai? Kam saugome tas pamirštų, pasikeitusių ar mirusių žmonių nuotraukas, atsitiktinius vaizdus, vaikų veidus? Kad paliudytų, kad tiems žmonėms, kurie dabar neatpažįstamai pasikeitė, kuriems mes tiek mažai berūpime, kažkada buvome svarbiausieji autoritetai, globėjai?
Žiūrinėjau tuos praeities ženklus kiek sutrikęs, nerasdamas paaiškinimo.
Paskui prisiminiau žiaurios pasakos motyvą: nešamas į mišką vaikas barstė grūdelius, tikėdamasis kad jie nužymės jam kelią atgal...

2008 05 17 22:02

Žiūrėjau

į rytinės rasos lašus ant sausmedžio lapų. Vargu ar žiūrėdamas į kokias nors įstabias užsienio katedras būčiau patyręs daugiau malonumo ir pilnatvės. Lapai švelniai sūpavosi, jų paviršiaus gyslų raizginys žadino žalių lygumų, išraižytų keliais vaizdinį, rasos lašai spindėjo, tarsi padidinamieji stiklai ryškino lapų audinį.
Man niekur nereikėjo iškeliauti, kad pasijusčiau esąs pasaulio centre, svarbiausioje vietoje. Svarbiausia ir įdomiausia vieta ten, kur jauti paslaptį ir ryšį.
Nenoriu keliauti į jokias vietas, su kuriomis manęs niekas nesieja. Jeigu per sekundę atsidurčiau Alpėse ar Andalūzijoje, tikriausiai pajusčiau nuobodulį. Kelionės į svetimus kraštus, į egzotiškas šalis man atrodo beprasmės. Prasmingos tik kelionės į save. Galbūt kada nors pajusiu ryšį su Andalūzija (gal jis gims iš perskaitytos eilėraščio eilutės ar fotografijos), tada ten iškeliausiu. Tačiau tai nebus kelionė į Andalūziją. Tai bus kelionė į save.
Prisiminiau vieno pramogų pasaulio žymūno nuomonę apie kelionę į egzotišką šalį: ,,Iš pradžių viskas stebino, bet po savaitės jau nusibodo".
Kiekvienam sava skurdo rykštė: vieni jos vejami rausiasi savartynuose, kiti - važiuoja į safari ar į taigą meškų šaudyti.

2008 05 17 12:02

Nes dar nebuvo interneto

Tarp seno sąsiuvinio puslapių radau motinos laiškų pluoštelį. Mokyklinio languoto sąsiuvinio lape perskaičiau:
Taip ir gyvenu laukimu, laukiu, laukiu, vis žiūriu į geležinkelį iš įpratimo, nors ir žinau, kad neateisit be laiko.
Lik sveikas, mielasis. Mes su tavimi visi lyg ir pasikalbėjom.
Sudie, mama.
Mano motinos jau seniai nebėra.
Tikra laimė, kad mano vaikystės ir jaunystės laikais nebuvo nei elektroninio pašto, nei mobiliųjų telefonų.
Užtat iš praeities tebegaunu mielų žmonių laiškus.

2008 05 11 20:21

Ar mums tikrai gaila?

Antraštė LR (08.05.07): ,,Lietuvė turtus susikrovė Londone ir Kipre".
A. A. - 26 metų mergina iš Širvintų, kuri po studijų VPU išvyko į Londoną. Mergina nusprendė, kad už nedidelį atlyginimą dirbti istorijos mokytoja - ne jai.
Dabar mergina atvirai sako - jai gaila, kad Lietuva prarado tokį žmogų kaip ji.
A. su partneriu Londone atidarė barą ir nusprendė jame tvarkytis kitaip nei britai.
Jie pritaikė keletą gudrybių. Pirmoji - futbolo transliacijos buvo rodomos be tam reikalingos licenzijos.
Antroji - sekmadieniais pasiūlyti klientams nemokamų užkandžių. Jie būdavo smarkiai pasūdomi, kad baro lankytojams norėtųsi kuo daugiau gerti.

Ar mums tikrai gaila, kad praradome tokį žmogų?

2008 05 07 08:25

Įspūdžiai

    Miesteliai,
    tiksliau - puskaimiai,
    pravažiuoti auštant,
    arba įdienojus.

    Šienas šalikelėj,
    paukščių būrys
    viršum daržų,
    traškūs runkelių lapai
    glosto šešėliais
    įdiržusį žemės veidą,
    piktą, atkaklų lyg laikas
    skruzdžių gyvenimą.

    Šuo tingiai sulos,
    vaikas išbėgs į taką.
    Po vieškelio rėvų -
    asfalto juoda prabanga.

    Juodi kapinaičių akmenys,
    liepų šešėlių ošimas.
    Kapo tvarkytoja ravi
    menkas žoleles,
    perdaug panašias į gyvenimą.

2008 04 23 22:56

    Nudaužyti šaligatvio dantys,
    kasdieninė pilka šypsena.
    Ir žolė - tartum noras gyventi,
    kai gyvenimo, rodos, gana.

    Kokiom galiom ji atsistoja,
    ir kokios sklidina vilties?
    Ir kokius tu žodžius sau kartoji,
    ir kieno tu remies peties?

2008 04 21 22:48

    Melsvo horizonto linkiu
    susižeidęs lyg peiliu,
    likt namuos ir kantriai dirbti
    negaliu.

    Ten keliai, pušynai, kalvos,
    upės vandenys lėtos,
    ir dangus - lyg tėvo delnas
    ant karščiuojančios kaktos.
   

2008 04 19 12:00

Auksinis sakinys

Iš ,,Lietuvos ryto" (2008.09.09, 11 psl.):
Kristina Badaraitė sako nesirengianti grįžti į savo gimtąjį Panevėžį: ,,O ką aš ten veikčiau? <..> Nenoriu važiuoti ten ir kelti gyvenimo lygio. Noriu gyventi ten, kur tas lygis jau pakeltas."
Pusė milijono emigravusių lietuvių pasirašytų po kiekvienu paskutinio sakinio žodžiu.
Kokia didinga socializmo pergalė! Pasiekta vos per pusšimtį metų!

2008 04 09 10:49

Alma Mater Apkabinimas

2008 04 02 21:15

      Lyg šuo išalkęs - nuo žmogaus prie kito -
      stengiuosi pažiūrėti į akis
      kiekvienai šviesiai aukštakilmei knygai -
      gal pagailės, supras ir atsakys.

      Bet savo žvilgsnį nusuka į šalį
      kieti viršeliai - puošnūs sakiniai
      su žodžių deimantų blizgiom akelėm -
      tarptautinių kelionių pirkiniais.

      Ir vėl verčiu pageltusį viršelį,
      aplaistytą kava, šiek tiek vynu,
      ir mano akys atsitraukt negali
      nuo negudrių dainų, o gal dienų.

      Regiu, kaip saulė slepiasi už miško,
      kaip kyla-leidžias kartos po kartų,
      kaip gilumoj dangaus žvaigždė ištyška,
      ir viską vėl žinau ir suprantu.

2008 03 28 20:47

      Kas - balandis? Tik pasiruošimas,
      drėgnas sniegas, šaltas ilgesys,
      žvaigždės aštrios, šalnos sidabrinės,
      toliuose suūkęs traukinys.

      Pamiškėj žibuoklės - žydros skiautės,
      žemė sodriai kvepianti, juoda,
      pažadas galop sapnuoti liautis,
      dar neištesėtas niekada.

2008 03 27 15:44

      Iškeistum popierių į vėją,
      į sniego skiautę šias raides?
      Žiūrėk, kaip pūgos siuvinėja
      paskutines žiemos odes.

      Žiūrėk, kaip dangūs dosniai beria
      raides iš mėlynų delnų,
      ir kaip trumpai tos žvaigždės tveria -
      beveik kaip žodis ,,gyvenu".

2008 03 21 18:41

    Žmogus su inkilu. Geltonas autobusas.
    Iš juodo debesies baltai pasnigs.
    Diena nusišypsos ir atsidusus
    už horizonto temstančio išnyks.

    Perdaug lengvai minutės šiandien klojos.
    Ar dirbau nežinau, ar tik žaidžiau,
    ar lyg užuomarša nejausdamas pavojaus
    ties paribiu akivaro braidžiau.

2008 03 20 18:49

     Eilutę Mandelštamas savo kojom
     išmindavo po didmiesčių gatves,
     ir ją po savo galva pasiklojo,
     ir Sibiro žvaigždėms nusišypsojo,
     o vėjas eglių išpūtė bures.

2008 03 19 20:35

Šiandien...

2008 03 18 14:06

      Aš dėl šviesos beveik einu iš proto,
      kai suvokiau, kokia gili tamsa
      mane lyg juodas pelenas užklotų,
      jeigu ne žvaigždės jūsų akyse.

      Jeigu ne šiltas tarsi upė balsas - 
      gyvybei mano būtinas vanduo,
      kuris mane iš širdgėlų prikeltų,
      sunkių lyg pilkas, varganas ruduo.

      Kai vis dažniau galvoju apie bangą
      iš tolumos, kur baigiasi šviesa,
      man vis skaisčiau kiekvienas bruožas skamba,
      kurį regėjau jūsų veiduose.

      Ir kai rikiuoju savo žodį naivų,
      ir kai save pašiepdamas tyliu,
      aš spindesį kiekvieno jūsų veido
      tarsi stebuklą vaikiškai myliu.

2008 03 17 14:46

Švytėjimas

Autobuse pagalvojau, kažin kaip jam ten. Atvažiavęs sužinojau -- mirė. Vytautas Kernagis. Užsirašiau į sąmonę sausą faktą, kad nesukliudytų savitvardai. Darbas, paskaitos - turėjau laikyti save valios gniaužtuose. Tačiau žinojau, kad reiks sugrįžti prie to trumpo sakinio: Vytautas Kernagis mirė. Kaip išminuotojai žino, kad teks sugrįžti prie laikinai saugykloje patalpinto sprogmens.

Kaip gamta susidoroja su netikėtos nelaimės ženklais: sprogimų duobėmis, įgriuvomis? Ji visiškai pasitiki žole. Žolė, užmaršties žolė palengva užkloja, tai kas rėžė akį, raižė širdį. Žmonės irgi pasikliauja užmaršties žole. Tai įprasta, todėl, matyt, protinga. Gaivališki jausmai, liūdesys, o po to - pergalingoji užmaršties žolės kariauna. Bet aš stengiuosi jai priešintis. Pasikliovimas gydančiu laiku, kaip man atrodo, žeidžia žmogaus orumą. Aš noriu gydytis darbu, minties darbu. Noriu ieškoti savitvardos sunkiu darbu savo akmens, savo minčių skaldykloje... Ko tikuosi, ko noriu? Kažkokių tvarių gyvenimo pagrindų, kuriais galėčiau pasikliauti, kurie tarnautų kaip įrodymai, kad gyvenu savo gyvenimą, o ne aplinkybės gyvena manimi vaidmenį, kurio esmės negaliu suprasti? Galbūt turiu šiek tiek tikėjimo, kad galima susikurti tam tikrus pamatus, kuriais įstengsiu iki galo kliautis. Gal būt. Tačiau niekada negali žinoti kaip bus. Todėl ne tai svarbiausia. Svarbiausia išsaugoti orumą dabar. O išsaugoti orumą reiškia nedangstyti ir nelieti savo liūdesio paviršutiniškais paguodos žodžiais, bet susivokti. Susivokti, kas įvyko pasaulyje, ir kas tavyje.

Kas gi įvyko? Vytautą Kernagį ištiko visų žmonių lemtis. O kuriame nors kitame pasaulio krašte tokia lemtis iš karto gal ištiko šimtą žmonių. Visiškai nekaltų žmonių, žuvusių gal būt per sprogimą. Tačiau tai man tik skaičiai, ir jeigu pradėčiau samprotauti apie tas mirtis, mintys būtų nelabai tikros. O štai dėl Kernagio suskaudo. Kodėl? Kad jis buvo puikus artistas, turėjo gerą balsą? Ne. Kai mirė Pavarotis, kuris tikriausiai buvo toks pat šaunus ir talentingas žmogus, aš tik perskaičiau žinią ir tiek.

Mus skaudina tik tų žmonių netektys, kurie yra su mumis susiję. Susiję kuo? Juk visi esame susiję su visais. Žmonės, kaip ir dangaus kūnai, ne visi įstengia patys švytėti. Tačiau kai jie gyvena šalia kitų, kurie kažkaip sugeba švytėti savaime, jie ir patys ima šiek tiek švytėti. Už tą galimybę jie būna ,,beprotiškai fantastiškai`` dėkingi. Kernagis švytėjo. Ir kai jo neliko, daugelis pajuto, kad patys neteko savojo švytėjimo židinio. O žmogui švytėti būtina, arba bent jau būtina stengtis, nes kitaip teks susitaikyti su pralaimėjimu. Su pralaimėjimu, kokiuo, prieš ką? Yra daugelis žmonių, kurie jaučiasi laimingi galvodami apie būsimą pergalę, kurią jiems garantuoja jų tikėjimo tiesos. Tebūnie jie laimingi iki galo. Ne visiems lemta tokiais būti ir savo laimės kortą atiduoti į aukštesniųjų jėgų rankas. O aš manau, kad tik vienokia žmogaus pergalė yra įmanoma šiame absurdiškai surėdytame pasaulyje - iki galo išlaikyti žmogišką orumą neturint jokios vilties.

Vytauto Kernagio mirtis sukėlė man dvasinį skausmą, kurį dabar stengiuosi gydyti. Ne todėl, kad jis buvo puikus artistas ir jo balsas nutilo. Anaiptol, juk gyvename šiuolaikinių technologijų amžiuje. Tiesiog savajam švytėjimui palaikyti teks skirti daugiau pastangų.

Panašų skausmą jutau prieš kelis metus, sužinojęs, kad mirė akla mergaitė, kurį sirgo kraujo vėžiu, tačiau mokėsi, stengėsi gyventi taip, lyg jai būtų buvę skirti ilgi gyvenimo metai. Ji man irgi buvo žmogiško orumo absurdiškos lemties akivaizdoje gynėja, tikro gyvenimo pavyzdys, mano didvyrė. Po to ji mirė. Taip turėjo būti. Aš susidorojau su jos mirtimi. Aš paverčiau jos gyvenimą savo dvasios legenda. O legendos yra energijos, yra šviesos šaltiniai. Šitaip aš įveiksiu ir Kernagio mirtį. Įprasminsiu ją ne banalios paguodos žodžiais, bet vidiniu dvasios darbu.

Pasijutau geriau. Tačiau pajutau ir nuovargį. Darbas minčių skaldykloje sunkus. Nuovargis nejučia silpnina valios gniaužtus. Ir vėl juntu lyg potvynio bangą atriedant liūdesį. Tikiuosi niekas neperskaitys šių eilučių iki galo. Tikriausiai gersiu raudoną vyną. Raudonas vynas varo ašaras... Daug ašarų.

2008 03 15 22:15

Absolventai

2008 03 15 07:49

Fotodiena: 2008 03 10

2008 03 12 09:19

Žmonės su skėčiais

2008 03 05 20:14

    Jau viskas pasakyta apie lietų -
    lietus nuplaus jausmus, nuplaus skausmus -
    ir aš per lietų vietoj pakylėtų 
    jausmų rašau apie namus.

    Esu ne vienas - kertėje pelė,
    ant stalo niūriai tyli telefonas,
    o po ranka - kuklių minčių eilė,
    nugludintų lyg graikiškos kolonos.

    Palangė kalbina lietaus lašus,
    o durų snūduriuojantis skambutis
    kol kas tylus, bet kartą jis pabus,
    ir pats pabūgęs savo balso krūptels.

    Tarytum teismo nuosprendį perduos:
    turiu išeiti paskutinį kartą,
    surinkęs į kuprinę daiktus tuos,
    kuriuos iš tikro pasiimti verta.

    O ką paimti? Mintys tik pravers,
    jei teks kitur, kitaip gyvent pradėti.
    O jei belaikis kelias atsivers,
    bus kam jo pradžioj tyliai pastovėti.

2008 02 28 09:52

Eskizai ir bažnyčios

Puslapiai, kuriuos dažnai vartau - iš Pascalio ,,Pensees", iš Camus ,,Carnets". Tai neužbaigtų tekstų, užrašų knygelių puslapiai. Galima sakyti - tai nuojautų, jausmų ir idėjų nuotraukos, paliktos subręsti. Todėl šie tekstai primena fotografijų knygas. Fotografijos visada neužbaigtos, jos rodo kažkokią kryptį ir nedaug ką paaiškina. Užtat galima pačiam paėjėti keliu. Kokiuo keliu? Savo jausmo keliu... Ta galimybė jaudina.
O ar daug ką jaudina tobuli, užbaigti kūriniai? Pavyzdžiui, didingos katedros, genijaus energijos sklidinos marmuro skulptūros?
Stebina ir stulbina tai tikrai... O jas pamatę grįžtame namo ir užsikaičiame arbatos. Negi imsi statyti bažnyčią?!

2008 02 22 09:49

Nušvitimas

Knygų mugėje, žvelgdamas iš antro aukšto žemyn, patyriau nušvitimą. Galėčiau pasakyti katarsį, tačiau vengiu svetimžodžių, ir vos kokiam kitos kalbos žodžiui pasiprašius, visad žvilgteliu į atmintį, ar nerasiu tą patį reiškiančio lietuviško žodžio.
Taigi -- nušvitimas. Jeigu jis ir susijęs su knygų muge, tai tik netiesiogiai. Pati knygų mugė man įdomi ne savo tiesiogine paskirtimi, bet galimybe pamatyti, kokių žmonių esama mano tėvynėje. Šiuo požiūriu knygų mugė, Kaziuko mugė, Joninių šventė ... man vienodai vertingos.
Nušvitimai įvyksta dėl staigaus aplinkos pasikeitimo. Esu jų patyręs, pavyzdžiui, kad ir dantų gydytojos laukiamajame... O didvyriškieji mano laikai!
Taigi žvelgdamas į šurmuliuojantį knygų mugės pasaulį staiga pajutau, kad nebeturiu jokių vertinimo kriterijų. Tas senyvas žmogus pageltusia veido oda, tos jauniklės moksleivės, lyg paukštės sutūpusios ant grindų ir lyg paukštės saviškai čiauškančios, ta fotografija, tas užrašas, tas vaizdas, ta senyva, vos metro ūgio moteris, kuriai knygos pakeičia visą pasaulį, tas pamestas lankstinukas, tas pusbalsiu kažkieno ištartas žodis ... visa tai man atrodo vienodai įdomu, vienodai stebuklinga... Nebematau jokių pasaulio modelių, jokių konstrukcijų, jokių saitų... Gyvenimas tiesiog alsuoja kaip jūra!
Paskui pagalvojau: gal panašiai būna priartėjus mirčiai? Viskas tampa vienodai vertinga, arba priešingai - vienodai tolima, svetima... Ir nelieka jokių pareigų, jokių sutarčių, jokių taisyklių, tik jausmas, lyg grimztum į gelmę...

2008 02 21 22:18

Paveikslai

,,Matau paveikslus nuolat. Galiu valandų valandas žiūrėti, kaip lyja".
Tiesiog perrašiau fotografo Eisenstadto žodžius. Na ir kas? Tuos pačius žodžius, įžvalgas ir nuomones žmonės kartoja kasdien.
Kai matai paveikslus nuolat, net nesinori fotografuoti. Tik kartais, tarsi pabudęs iš sapno, sutelki paveikslą į objektyvą ir nuspaudi mygtuką. Galbūt tame vaizde, kurį išsaugojai, per kelis metus subręs prasmė, kurios dabar net nenumanai.

2008 02 12 22:16

Ežiai

Ežiai savigynai iš savo odos išsiaugina spyglius.
Perdėtai ambicingi ar pavydūs žmonės panašūs į ežius su spygliais, įaugusiais į jų odą.
Pasaulis užkliudo juos, paliečia, nė nepastebi, o jiems skauda!

2008 02 12 11:49

    Šaltą, pilką sausio tylą
    dosniai lieja mums dangus.
    Pusbalsiu lietus prabyla,
    vaikšto, tikrina stogus.

    Upė riečia pilką vingį,
    plaukia ramūs ratilai,
    lyg kadaise sudėtingi,
    bet nutolę reikalai.

    O, ramybė - lyg apsiaustas!
    Aš ir pats esu lietus,
    krinta į mane pasaulis,
    o gal aš į jį krentu...
    

2008 01 31 10:04

      Kas kaupia, tas beprasmiškai išblaško,
      ką dosniai dovanoja jam diena.
      Man dangūs rytą siunčia tartum laišką
      su parašte vakare mėlyna.

      Ir aš rašau eilutę po eilutės,
      renku žodžius, dedu ištiktukus,
      kad jie lyg blausios Paukščių Tako dulkės
      spindėtų man pro atminties ūkus.

2008 01 26 12:12

Rūgštus obuoliukas

Kopūstuose rauginto obuoliuko skonis pažadino tolimos vaikystės prisiminimą ir kartu prikėlė neaprėpiamą lyg baltas sniego laukas liūdesį.
Iš netoliese buvusių Baisiųjų Namų retkarčiais ateidavo žmonės: apskurę, bėdini, svarbiausia - nesveikos galvos. Užeidavo moterėlė ir atnešdavo tų rūgščių obuoliukų. Niekada nevalgydavau jų, nes baisėjausi tais namais, ir obuoliukai atrodė lyg kokie apkrėsti.
Tie žmonės dabar bevardžiuose senuose kapuose vidur lauko. Ir tos moterėlės nebėr. O aš prisiminiau jos obuoliukus ir supratau, ko ji ateidavo - užuovėjos, buvimo su žmonėmis šilumos... Prisiminiau - po kelių dešimčių metų!

2008 01 03 20:46

Labirintas

Kartais gyvename, tarsi klaidžiotume po labirintą, karštligiškai ieškodami išėjimo: savaitgalio, atostogų, darbų pabaigos... Žmonės, su kuriais susiduriame irgi apsėsti panašių įtampų bei baimių, ir nerimo ūkas tampa dar slogesnis.

O labirinto kūrėjas jį galbūt sugalvojo tik tam, kad patirtume malonumą klaidžiodami po jį, ir kiekviena jo vieta tokia pat gera, kaip ir išėjimas!

2007 12 12 12:33

Pokalbis

- Kas jūs?
- Norite ilgo, ar trumpo atsakymo?
- Ilgo.
- Nežinau.

2007 12 07 21:49

Mintys ir nuosavybė

Mintys yra tarsi šaknys, kuriomis mes įaugame į gyvenimą. Naujoje vietoje jaustumeisi svetimas, neįsišaknijęs, net jei turėtum, kur gyventi. Įsišaknyji mintimis, jos kuria ryšius.
Mintimis įaugame į gyvenimą, nuosavybe - grimztame.

2007 12 04 22:51

Du žodžiai

Jie prasideda ta pačia raide ir ta pačia raide baigiasi. Tie žodžiai - tarsi dviejų šalių pilietybės liudijimai - tokių skirtingų, kaip, pavyzdžiui, Kroatija ir Korėja.
Taigi koks žodis įrašytas asmens tapatybės kortelėje: ,,karjera" ar ,,kūryba"?

2007 12 02 18:46

Vasaros popietės prisiminimas

koplyčia laukų vidury
sutręšę pastoliai

debesų galvos
rieda nuo miško

pienių pievoj
rupšnoja arklys

kelią pergyvenę
vartų kolonos

mano minčių ratilai
virš laikų gelmės

ant smėlio dugno
Pavlovo respublika

2007 12 01 22:23

Moralės erozija

Tris vaikus užmušęs policininkas kreipsis į Strasbūrą, kad prisiteistų tūkstančius už tai, kad prieš teismo nuosprendį buvo pavadintas žudiku.
Moralės erozija. Kieno? Be abejo, advokatų, kurie iškėlė tokį sumanymą.

2007 11 30 11:01

Staigūs judesiai

Sąmonė juda šuoliais. Prisiminkime iš Tolstojaus: seno ąžuolo, pavasarį išleidusio lapus, reginys ir Bolkonskis akimoju nusprendžia:
- Ne, gyvenimas nesibaigia, kai tau trisdešimt vieneri...
Vakar ėjau gatve ir apimtas noro tylėti kaip tyli pilkas rudens dangus, tiesiog būti be jokių sumanymų ir siekimų, nusprendžiau užverti šiuos užrašų puslapius.
O šiandien stojo žiema. Ir prieš išeidamas ilgai žiūrėjau, kaip sninga ir pusto. Pasivaideno, kad galvojimas tai irgi pustymas: mintys kaip sniego skiautės kartais lekia viena kryptimi, kartais sukasi ratu, po to sugula, ir nebeįžvelgsi nei vienos formos, tik balto sluoksnio švytėjimą.
Nusišypsojau po tokių įsivaizdavimų ir nebenorėjau užverti užrašų.

2007 11 29 19:08

Vėjas

Kai vienas žmogus kalba, o kitas klauso, tarp jų visada pučia galingas vėjas. Niekada negali žinoti, ar ištarti žodžiai pasieks klausą, o jei pasieks - iš kur atklydę. Imu stebėtis, kaip žmonės iš viso išgirsta vienas kitą. Ir pats jaučiuosi gyvenąs tuo, ką atneša vėjas...

2007 11 27 10:29

Kokie gražūs nepradėti kūriniai...

Prisimenu sceną iš Pasolinio filmo. Tapytojas žvelgia į sieną, ant kurios turi nutapyti freską. Sako sau:
- Taip gera svajoti kūrinį, kad nesinori net pradėti...
Juk svajojimas - jau kūryba, galbūt pati gražiausia jos dalis. Lengvas svaigulys tik nujaučiant būsimą formą... Kūrinys dar nepradėtas, dar negali pats sau gyventi, todėl negali ir tapti svetimu, ar net išduoti. Tiesa, norėtųsi pažvelgti iš arčiau, pamatyti nors vieną ryškesnę liniją. Tačiau tai įmonoma: parašyk sakinį be pradžios, be aiškios vietos, kaip žaltvykslę, vedančią artyn, tačiau greitai išblėstančią, arba nubrėžk vieną kitą liniją... Kai baigsi, kūrinys vistiek taps tau beveik nebereikalingas. Tad kam pradėti iš viso?
Yra vis dėlto viena aplinkybė. Kai dirbsi, taigi keliausi ilgu sunkiu keliu, ims tarsi tų neišžvalgytų vietų dvasios, vaidentis naujų kūrinių pavidalai ir formos, ir vėl galėsi apie juos svajoti...

2007 11 25 21:52

Vieną dieną

... teks viską prarasti. Prirašytus puslapius, ir netgi tuščius - šviečiančius balta vilties, galimybės šviesa, įvairiais metais, įvairiose vietose įsigytas knygas - lyg tylius paukščius, laukiančius, kol atkreipsiu į juos dėmesį, visus garsus ir vaizdus, kurie kadaise sugėrė akimirkos prasmę.
Norėčiau, kad visa tai toltų ir tiltų palengva, kaip tilsta daugelio instrumentų orkestras, kad ryškėtų vienas pagrindinis skaidrus motyvas, ties kuriuo galėčiau susitelkti. Kad jis tirptų lyg rami išmintinga, kartu šviesi ir viltinga šypsena, švelnus judesys, palydintis į didžiąją tylą.

2007 11 23 21:49

Loterijos bilietas

Skaičiau apie XIV amžių istorijos knygoje.
Iš pradžių prapliupo ilgos liūtys. Paskui užėjo šalčiai. Prasidėjo badas ir ligos. Po to įsišienavo maras. Ir ilgas betikslis alinantis visas šalis karas. Valstiečių maištai ir žiaurūs jų malšinimai...
Štai toks loterijos bilietas teko to amžiaus žmonėms. Ir niekam nebuvo leista traukti dar kartą!

2007 11 21 22:59

Virusas

Kaspino ilgis lygus s (pavyzdžiui, 20 cm), jo galai vinutėmis prikalti prie lentos. Atstumas tarp vinučių lygus d (pavyzdžiui, 10 cm).
Kokia didžiausio kubo, kurį galime patalpinti po kaspinu, kraštinė?
Nesvarbu, kas esate ir ką veikiate: jeigu užsikrėtėte - Jūs matematik(as)(ė).

2007 11 20 21:59

Mano tyrimai

Nuolatinis susiskaidymas, susidvejinimas. Darbo, kasdienių rūpesčių nesuvokiame kaip savasties. Kelionės nesuvokiame kaip savasties, todėl vairuotojai bei keleiviai pikti ir nekantrūs. Ilgimės laiko, kuris tik mums priklausytų, todėl būtų skirtas tik savasčiai skleisti. Kai toks laikas ateina, jį gožia susidvejinimo šešėlis. Juntame nerimą, kad laikas praeis, o viltys neišsipildys. Tačiau kokios viltys?
Fizikai mąsto, kaip pasiekti, kad kūno neveiktų gravitacijos jėgos. Aš irgi jau daug metų atlieku teorinius ir praktinius tyrimus: kaip pasiekti, kad būčiau dabartyje neveikiamas įtampų, kurių šaltiniai - praeities ir ateities poliuose.
Gyvenimo mokytojai siūlo meditaciją, susikaupimą, rimtį. Tačiau aš norėčiau išsaugoti emocijas, kūrybos judesį!
Daugybei žmonių tai yra pavykę. Tačiau būdami kūrybos judesyje jie neturėjo kada dėstyti savo patirties.
Svarbiausias tiesas visada turi atrasti pats!

2007 11 19 17:24

Spindinčios eilutės

Lyrika - kaip gėlo vandens versmė. Ji teka, gaivina gyvenimą. Gali būti nepastebima, užgožta žolynų ir medžių, tačiau jos buvimas vistiek juntamas. Kartais ji išeina iš savo krantų, kartais visai nuslūgsta.
Yra žmonių - gyvenimo keleivių, kurie mena, ilgisi tų paslaptingų tyrų srovių, suteikiančių jiems jėgų gyventi.
Knygos yra tik sąnašos, lyrika gyva ir be jų. Jos srovė ištrykšta iš garso, iš vaizdo, gesto, šešėlio...
Yra rašytojų - malūnininkų, kuriems lyrikos upė krauna naudą, ,,gausina aruodus". Tačiau ,,aruodų gėrybės" suplėksta, sunyksta, o kokio nors amžino nelaimėlio lyg tarp kitko vėjui pašnibždėtos eilutės keliauja per amžius ir nenustoja spindėti...

    Pasvydo, pasvydo
    Aušra žvaigždė pasvydo, pasvydo.

Beveik nieko nėra šiose Strazdelio eilutėse, o kartu tiek visko!

2007 11 18 13:20

Mažos durelės

Sapnavau, kad turiu eiti į karą. Prisimenu neviltį, nes supratau, kad karas bus ilgas, ir tikriausiai jame žūsiu.
Sapnuose išgyvenimai gilesni ir tikresni. Tikrovėje sunku pajausti, ką reiškia ilgi karo metai prieš akis. Visi bandymai - tik žaidimai, nes neįmanoma atitrūkti nuo dabarties. O sapne tos dabarties paprasčiausiai nėra.
Iš tikrųjų - išgyvenimas to, ko nėra, dar nėra, ar jau buvo - tai sapnavimas.
Meno kūriniai tarsi mažos durelės į sapnus.

2007 11 17 21:50

Prisiminimas

Važiuojant autobusu namo pasivaideno vaikystė.
Grįžtu vėlyvą vakarą iš miestelio. Kai autobusas sustos, liksiu tamsoje vienas. Turėsiu pereiti sniego lauką. Girdėsiu tik savo kvėpavimą ir sniego gurgždesį po kojom. Paskui pamatysiu namų žiburį.
Tobulai paprastas jausmas: esu vienas ir grįžtu namo.

2007 11 16 21:19

Rieduliai ir burbulai

Dažnai prisimenu Kanto žodžius: ,,Du dalykai stebina mane: žvaigždėtas dangus ir moralinis dėsnis manyje".
Žmonės sugrįžta iš kelionių su visažinystės aureole, pranašumo prieš sėsliuosius jausmu. Tie Kanto žodžiai - keleivio, sugrįžusio iš ilgo ir atkaklaus mąstymo žygio - ne su įspūdžių ir suvenyrų bagažu, bet su neįmenamos paslapties nuojauta.
Moralinis dėsnis arba sąžinė reiškia, kad žmogus lyg kamuolys ritasi (ar kyla) per amžius, daug ką išbarstydamas, tačiau ir rinkdamas - į vidinį nesunaikinamą branduolį.
Tačiau būna žmonių, kuriuos vargiai pavadinsi rieduliais iš praeities. Jie lyg muilo burbulai gyvuoja šią akimirką, švyti, žėri, skrajoja - nes tai įmanoma, jei nejunti Kantą stebinusio branduolio sunkumo.
Jie žavūs spalvingi, malonu į juos žiūrėti. Tačiau užuovėją žmonės renčiasi iš riedulių...

2007 11 15 21:57

Vaikų mirtys Skuode.
Balti karstai, balti veidai, atgręžti į tamsą.
Suvokus tai ne kaip laikraštinę, o kaip gyvenimo tiesą, visos smulkmenos sudega kaip šiukšlės.

2007 11 13 15:36

Sodrumas

Kas užsiima skaitmenine fotografija, žino, kaip keisti spalvų sodrumą.
Akys ir sąmonė - nuolat įjungti vaizdų kūrimo ir analizės instrumentai. Tačiau kas gi reguliuoja sodrumo nuostatą?
Troleibusui riedant nuo Meno mokyklos link Mindaugo tilto, pajutau, kad mano pojūčių sodrumo reikšmė pasislinko į didesniųjų pusę.
Ekskavatorius ant laukinio kapitalizmo sunaikinto Kosciuškos gatvės namo griuvėsių akimirkai tapo priešistorės gigantiško gyvūno siluetu.
Pilkas grindinys sušvito lyg veidrodis atspindėdamas medžių kamienus.
Lietaus lašai krisdami į balą skleidė ratilus lyg gėlių žiedus ir prieš išnykdami skambteldavo.
Laikrodis prie Mindaugo tilto kažkodėl šypsojosi, o dangoraižiai anapus upės pusbalsiu šnekučiavosi.
Balta staltiesėlė, kavos puodukas ir cukrainė kavinėje, į kurią užsukau, apstulbino tobulu švytėjimu.
Mergina prie gretimo staliuko išsiėmė ausinukus ir paklausė, ar aš jai ką sakiau.
Ne, aš niekam nieko nesakiau tik tylomis džiūgavau.
Kas gi įjungia mūsų pojūčių sodrumą, už ką tas atlygis, dovana?
Nežinau, bet neaiškiai jaučiu: kad gautum tą dovaną, turi prieš tai pereiti pilką nerimo ir įtampos zoną.

2007 11 10 11:18

2 Mandelštamo eilutės, bet mano perrašytos

        Ir sudegė diena, kaip baltas lapas,
        žiupsnelis pelenų, truputis karščio...

2007 11 09 22:31

Kodėl profesoriai neina į gatves?

Tokia diskusija užsimezgė Delfyje. Pagalvojęs ir aš suformuluočiau savo nuomonę, tačiau tai nėra labai įdomu. Įdomiau stebėti, kokie tautiečių tipažai joje atsiskleidžia. Viena nuomonė mane sudomino:
Kvailiai tie destytojai ir tiek. Normalioje valstybeje jie jau seniai i gatves butu iseje O cia-durneliai. Ateina i paskaitas su nutrintais batais, net batu neisgali nusipirkti. Tfu!
Kitaip tariant žmogus su nutrintais batais bevertis.
Atpažįstu gentį: jo gentainiai prieš kokį šimtą metų šaipėsi iš keistuolio Kirkegaardo Kopenhagoje, mėtė akmenis į apskurusį van Goghą...
Tačiau kartu aš kiek ir pritariu šio komentaro autoriui: sunku žiūrėti į žmogų, kuris atitinka tavo skurdo kriterijus.
Štai todėl aš niekada nežiūriu TV į realybių šou žvaigždes. Be garso dar šiaip taip įmanoma, bet kai pagarsini, skurdas ima tiesiog akis badyti!

2007 11 08 21:28

Žiemos garsai

Žiema ne svečias, ne durų skambutis praneša, kad ji jau čia. Kiekvienas savaip sužino, kad ji atėjo.
Žiemos artumą pajuntu, kai

• naktį po grindimis išgirstu tylų, bet atkaklų skrebenimą; tai lauko pelė, nujausdama šalčius bando susirasti prieglobstį;
• kai panašiai kaip pelė ima krebždėti šildymo vamzdžiais tekėdamas vanduo;
• kai išgirstu šuns lojimą - be įniršio ar pagiežos, tarsi savo balsu bandytų save sušildyti;
• kai apima rimtis, panaši į susitaikymą su lemtimi.

2007 11 07 11:50

Mąstymo projektas

Mes esame, kad ieškotume tiesos. Kokios tiesos? Ne, ne tiesos. Ieškoti tiesos pavojinga. Ieškodami jos žmonės randa stabus, kurie juos pavergia.
Bet juk neįmanoma ieškoti nieko neieškant!
Mes esame, kad ieškotume, ko verta ieškoti!

2007 11 06 14:01

Variniai skydai

Beržas ryto tyloje. Geltoni lapai lyg variniai skydeliai už kurių stovi miniatiūriniai kariai. Raudoni tekančios saulės spinduliai atsispindintys nuo tų skydų.
Pūsteli vėjas, kariai sujuda, nurieda prislopintų balsų banga.
Jeigu nebūtų buvę tikrų karių ir tikrų skydų, kuriuose prieš prasidedant mūšiui atsispindėjo tekančios saulės spinduliai, nebūtų ir šio mano įsivaizdavimo.
Praeitis lyg klajokliai debesys, metantys šešėlius, skleidžiantys dulksną, paberiantys liūtį, prabylantys tolimų griausmų grumėjimu...

2007 11 05 16:19

Ironija ir naivumas

Jūs galite pertvarkyti savo būsto erdves, išmesti senus paveikslus, baldus suskaldyti į malkas, jų gėlėtus apmušalus paversti skudurais kojoms valyti, tačiau negalite išardyti nei grindų, nei stogo, nei sienų...
Ironija, kartais pereinanti į cinizmą, yra ardymo, pertvarkymo įrankis. Žmonės žavisi, kai juo mikliai naudojamasi. Panašiai žavimės pavojingais cirko artistų žaidimais su peiliais. Tačiau ar jis tinka kūrybai, kasdieniam augimui skatinti?
Mintys, sklidinos susižavėjimo, paslapties nuojautos, kartais naivumo, man atrodo vertesnės už ironijos peilių žvilgesį.

2007 11 04 17:36