4. Kosmoso veiklų politika, teisinis reguliavimas ir vadyba

Šiame skyriuje yra aptariamos pagrindinės Europos veiklos kosmoso srityje, Lietuvos žingsniai prisijungiant prie europinių organizacijų ir šių veiklų pagrindą sudarantys tarptautiniai susitarimai kosmoso srityje bei trumpa jų istorija.

4.1 Europos kosmoso agentūra ir jos veiklos

Pagrindinė ir didžiausia organizacija Europoje, vykdanti kosmoso tyrimų ir įsisavinimo veiklą yra Europos kosmoso agentūra (EKA). Ši tarptautinė organizacija, vienijanti 22 šalis nares, yra glaudžiai susijusi su Europos sąjunga. EKA įkurta 1975 metais, savo būstinę turi Paryžiuje, Prancūzijoje [ESA, 2000]. Šioje organizacijoje dirba apie 2200 žmonių, o metinis jos biudžetas 2016 metais sudarė `5,2" mlrd."` EUR [ESA, 2016].

Pagrindinės EKA veiklos kryptys yra šios:

Pagrindinė Europos nešančioji raketa yra „Ariane 5“, naudojama kartu su konsorciumu „Arianspace“ tiek mokslinėms, tiek komercinėms reikmėms.

EKA turi 5 pagrindinius tyrimų centrus, esančius 4-iose šalyse [ESA establishments, 2017]:

Pagrindinė EKA misija yra nurodyta organizacijos įkūrimo sutartyje, kurioje teigiama, kad „EKA veikla, tyrimai, technologijos bei vystymosi kryptys bei bendradarbiavimo tarp Europos šalių tikslas turi būti išskirtinai taikus“. EKA yra atsakinga už kosmoso ir su juo susijusią politiką, tikslų kosmoso srityje pasiekimo pasiūlymus šalims narėms ir kiek tai yra įmanoma, nacionalinių programų, tokių, kaip palydovų kūrimas, įtraukimą į Europos kosmoso programas [ESA purpose, 2017].

EKA darbą galima apibūdinti dviem persiklojančiais būdais:

EKA vykdomos veiklos yra šios[ESA activities, 2017]:

Pagrindinės EKA vykdomos programos yra šios:

Kiekviena iš EKA šalių narių turi dalyvauti privalomai sutartose srityse ir pasirinktinai kitose srityse.

Siekdama įsilieti į Europos kosminių tyrimų veiklą, Lietuva ėmėsi žingsnių įstoti į EKA.

Lietuvos respublikos ir Europos kosmoso agentūros „Susitarimas dėl bendravimo taikiais tikslais kosmoso srityje“ buvo pasirašytas 2010 m. spalio 7 d. Vilniuje, o 2012 m. gruodžio 4 d. Lietuvos respublikos Seimas ratifikavo Jungtinių Tautų tarptautines sutartis kosminės erdvės naudojimo srityje (projektas Nr. XIP-4639(2)). Šių sutarčių nuostatos kartu su atitinkamose Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijose išdėstytais principais sudaro tarptautinės kosmoso teisės pagrindą: Sutartį dėl valstybių veiklos, tyrinėjant ir naudojant kosminę erdvę, įskaitant Mėnulį ir kitus dangaus kūnus, reguliavimo principų; Susitarimą dėl astronautų gelbėjimo, astronautų grąžinimo ir į kosminę erdvę paleistų objektų grąžinimo; Konvenciją dėl tarptautinės atsakomybės už kosminių objektų padarytą žalą; Konvenciją dėl į kosminę erdvę paleistų objektų registravimo“ [LRS, 2012] 2013 m. vasario mėn. EKA ekspertai atliko Lietuvos kosmoso srities mokslo ir verslo potencialo technologinį auditą ir nustatė, kad Lietuva turi gana stiprų gamtos mokslų, biotechnologijų, informacinių technologijų, mikroelektronikos ir optoelektronikos, mechatronikos, lazerių mokslo ir technologijų ir kitų sričių mokslo ir technologinį potencialą ir gali būti didelę pridėtinę vertę kuriančių kosminių technologijų ir paslaugų kūrėja, ne tik jų vartotoja. Todėl Lietuva buvo pakviesta pereiti į glaudesnio bendradarbiavimo su EKA etapą – pasirašyti Europos bendradarbiaujančios valstybės EBV susitarimą ir pradėti dalyvauti EKA programose [ETAR, 2015]. Šis susitarimas buvo pasirašytas 2014 metų spalio 7 d. [ŪKMIN, 2014]. Įgyvendinusi susitarimą, t. y. sėkmingai išlaikiusi bandomojo 5 metų laikotarpio egzaminą, Lietuva galės tapti tikrąją EKA nare, o tai išplės Lietuvos galimybes kurti aukštųjų technologijų produktus ir juos sėkmingai komercializuoti. Bendradarbiavimas su EKA ir narystė šioje organizacijoje paskatins realų mokslo rezultatų panaudojimą bei mokslo ir verslo bendradarbiavimą, o sukurtos kosmoso technologijos greitai sugrįš atgal į Žemę pažangių gaminių ir kasdienių paslaugų pavidalu.

Lietuva, dalyvaudama EKA veikloje, skatina kosmoso sektoriaus plėtrą šalyje, siekia padidinti Lietuvos ūkio inovacinį potencialą ir plėtoti kosmoso technologijomis ir duomenimis iš kosmoso grindžiamų paslaugų viešajam sektoriui ir piliečiams teikimą. Įsitraukimas į EKA veiklą Lietuvos mokslo ir verslo subjektams reiškia galimybę dalyvauti pripažintame aukščiausio lygio tarptautiniame mokslo, technologijų ir inovacijų tinkle [ŪKMIN, 2015].

4.2 Pagrindiniai tarptautiniai kosmoso teisės susitarimai

Pradžioje danguje nebuvo nieko. Tik 1957 m. ramybę sudrumstė pirmasis dirbtinis Žemės palydovas, kuris pypsėdamas pranešė apie kosminių lenktynių pradžią. Sekantis buvo JAV palydovas ir t.t. Po gero dešimtmečio nuo pirmojo palydovo paleidimo apie Žemę jau sukosi dešimtys gerokai tobulesnių palydovų: ryšių, meteorologinių ir specialios paskirties „meteorologinių“ įrenginių. Galų gale šiuo metu įvairiose orbitose apie Žemę sukasi tiek palydovų (1 Pav.) (~ 1300 palydovų, iš jų – 568 JAV ir ~ 120 kariniai ar žvalgybiniai) ir kitokių kosminių šiukšlių (nebeveikiančių palydovų, jų dalių, raketų viršutinių pakopų ir pan.), kad naujiems palydovams, siekiant išvengti galimų susidūrimų, reikia labai tiksliai parinkti jų orbitinius parametrus.

Dirbtiniai kosminiai kūnai Žemės orbitose
1 Pav. Dirbtiniai kosminiai kūnai Žemės orbitoje. Žr. Animaciją

Po palydovo „Sputnik–1“ paleidimo tapo aišku, kad būtina kažkaip suvienyti ir pradėti valdyti kosmines veiklas ir tai reikia pradėti nuo kosminių objektų registravimo. 1958 m. Gruodžio 13 d Jungtinių tautų (JT) Generalinės Asamblėjos rezoliucija 1348 (XIII) buvo įsteigta Kosminės erdvės prie JT valdyba (angl. UNOOSA), kurios užduotis buvo taikus kosmoso įsisavinimas. Ją sudarė grupė ekspertų. 1962 m. ši valdyba buvo prijungta prie JT Politikos departamento ir pervadinta į Kosminės erdvės reikalų skyrių, o šis 1993 m. perkeltas prie JT Valdybos Vienoje. Tuo metu Valdyba ėmėsi Juridinio pakomitečio, kuris buvo anksčiau įsteigtas prie teisinių klausimų Valdybos Niujorke (JAV), funkcijų [UNOOSA history].

Prieš sukuriant Kosmoso objektų registravimo tvarką buvo pasirašyti penki Jungtinių Tautų Susitarimai Kosminės erdvės klausimu [Space Law Treaties]:

1. Kosminės erdvės Susitarimas, 1967 m. (100 ratifikavimų, 26 parašai)

2. Gelbėjimo Sutartis, 1968 m. (91 ratifikavimų, 24 parašai)

3. Konvencija dėl atsakomybės, 1972 m. (88 ratifikavimai, 23 parašai)

4. Registracijos konvencija, 1975 m. (53 ratifikavimai, 4 parašai)

5. Mėnulio sutartis, 1979 m. (13 ratifikavimų, 4 parašai)

Šie susitarimai sudaro tarptautinės kosmoso teisės pagrindą. Kaip buvo aptarta anksčiau, šių susitarimų laikosi EKA, o kartu nuo 2010 m. taip pat įsipareigojo laikytis ir Lietuva.

Pagrindinės šių susitarimų nuostatos plačiau apžvelgiamos sekančiuose skirsniuose.

4.2.1 Kosminės erdvės Susitarimas

Šis Susitarimas yra pagrindinis ir apibrėžiantis taikaus kosminės erdvės naudojimo principus ir jų teisinius aspektus. Likę keturi Susitarimai smulkiau apibrėžia atskirus principus, įeinančius į šį, pagrindinį, Susitarimą. Susitarimą sudaro 17 punktų (angl. Articles). Pagrindinės Susitarimą sudarančios idėjos yra šios:

4.2.1.1 Ypatingi atvejai, susiję su susitarimu

Nepaisant to, kad Kinija yra ratifikavusi Kosminės erdvės susitarimą, 2007 m. sausio 11 d. šalis įvykdė priešpalydovinio ginklo bandymus. Kinijos meteorologinis `750" kg"` masės palydovas „FY-1C“, skriejantis `865" km"` aukščio poline orbita, buvo sunaikintas naikinimo palydovu, skriejančiu priešpriešais `8" km/s"` greičiu [The Age, 2007]. Palydovo sunaikinimas pažėrė `~2000` aptinkamų skeveldrų, keliančių grėsmę kitiems palydovams. 2016 metų pabaigoje tik virš 600 skeveldrų grįžo į Žemę, o likę vis dar yra orbitoje. Pradžioje Kinijos vyriausybė oficialiai nepranešė apie šį bandymą, bet 2007 m. sausio 23 d., Kinijos užsienio reikalų ministerija oficialiai patvirtino apie atliktą bandymą. Kinija tvirtino, jog iš anksto oficialiai informavo JAV, Japoniją ir kitas šalis apie planuojamą bandymą.Kelios šalys oficialiai pareiškė, kad kosminė erdvė turi būti naudojama taikiems tikslams [BBC News, 2007]. Nors Kosmoso susitarimas draudžia masinio naikinimo ginklų byvimą orbitoje, jis nedraudžia įprastinės ginkluotės buvimo.

Tai buvo pirmasis sėkmingas bandymas po 1985 m. JAV sėkmingai atlikto panašaus priešpalydovinio ginklo bandymo.

2008 m. Vasario 21 d., JAV priešpalydoviniu ginklu „SM-3“, paleistu iš laivo, perėmė ir `247" km"` aukštyje virš Ramiojo vandenyno sunaikino sugedusį JAV žvalgybinį palydovą „USA-193“ [DoD, 2008]. JAV teigė, kad tai ji padarė, norėdama išvengti žalos, kurią galėtų sukelti palydove esantis didelis kiekis (`453" kg"`) labai nuodingo raketinio kuro hidrazino, kurio dalis nesudegusi atmosferoje galėtų užteršti žemės paviršių.

Rusija apkaltino JAV tik prisidengiant hidrazino pavojumi, nes dar niekuomet tokios atsargos priemonės nebuvo naudotos hidrazino poveikiui išvengti ir tai tėra tik priešpalydovinio ginklo bandymai [BBC News, 2008].

4.2.2 Gelbėjimo Sutartis

Gelbėjimo susitarimą sudaro 10 straipsnių, iš kurių pagrindiniai yra 6, o kiti liečia šios sutarties vykdymo sąlygas.

1 straipsnyje rašoma, kad kiekviena Sutarties Šalis, kuri gauna informaciją arba aptinka, kad erdvėlaivio darbuotojai patyrė avariją arba pateko į ekstremalias sąlygas, ar sukūrė ekstremalią situaciją, ar patyrė nenumatytą nusileidimą teritorijoje, priklausančioje tos šalies jurisdikcijai, ar atviroje jūroje arba bet kokioje kitoje vietoje nepriklausančioje tos Šalies jurisdikcijai nedelsdama: (a) praneša erdvėlaivį pakėlusiai institucijai arba, jei negali nustatyti priklausomybės, nedelsiant bendrauja su šia institucija, ir nedelsiant, visomis įmanomomis ir turimomis ryšio priemonėmis, paskelbia viešą pranešimą; (b) praneša Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui, kuris visomis tinkamomis ir esamomis ryšio priemonėmis turėtų nedelsdamas paskleisti informaciją.

2 straipsnyje rašoma, kad jeigu dėl nelaimingo atsitikimo, nelaimės, avarijos ar nenumatyto nusileidimo erdvėlaivio personalas nusileidžia teritorijoje priklausančioje Susitarusios Šalies jurisdikcijai, ji nedelsdama imasi visų įmanomų priemonių, kad jie būtų išgelbėti ir jiems būtų suteikta visa būtinoji pagalba. Ji privalo informuoti pakėlusią erdvėlaivį organizaciją, o taip pat JT Generalinį Sekretorių apie veiksmus, kurių ji ėmėsi, ir apie jų vykdymo eigą. Jei paleidusiosios institucijos pagalba padėtų atlikti greitą gelbėjimą ar būtų iš esmės prisidėta prie paieškos ir gelbėjimo operacijų veiksmingumo, paleidusioji institucija privalo bendradarbiauti su susitarusia Šalimi, siekiant veiksmingai vadovauti paieškai ir gelbėjimo operacijai. Tokios operacijos turi būti susitarusių Šalių kryptingo valdymo ir kontrolės objektas, kuris veikia glaudžiai ir nenutrūkstamai konsultuojantis su erdvėlaivį paleidusia institucija.

3 straipsnyje rašoma, kad jei gauta arba nustatyta informacija, kad erdvėlaivio darbuotojai jau nusileido atviroje jūroje arba bet kokioje kitoje vietoje, kuri nepriklauso jokios valstybės jurisdikcijai, tos Šalys, kurios gali, jei reikia, išplečia tokių darbuotojų paieškos ir gelbėjimo operacijas, kad būtų užtikrintas jų greitas išgelbėjimas. Jos praneša erdvėlaivį pakėlusiai organizacijai ir Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui apie žingsnius, kurių jos imasi ir jų eigą.

4 straipsnyje rašoma, kad jeigu darbuotojai dėl nelaimingo atsitikimo, nelaimės, avarijos ar atsitiktinio erdvėlaivio nusileidimo buvo rasti teritorijoje priklausančioje susitarusios Šalies jurisdikcijai, arba atviroje jūroje, arba bet kokioje kitoje vietoje, kuri nepriklauso jokios valstybės jurisdikcijai, jie turi būti saugiai ir greitai sugrąžinti paleidimo institucijos atstovams.

5 straipsnyje rašoma, kad:

  1. Kiekviena Susitarusioji Šalis, kuri gauna informaciją arba nustato, kad kosminis objektas arba jos sudedamosios dalys grįžo į Žemę jos jurisdikcijos teritorijoje ar atviroje jūroje arba bet kokioje kitoje vietoje, kuri nepriklauso bet kurios kitos valstybės jurisdikcijai, praneša objektą pakėlusiai organizacijai ir Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui.

  2. Kiekviena Susitarusioji Šalis, kurios jurisdikcijos teritorijoje randamas kosminis objektas arba jo sudedamosios dalys, privalo objektą pakėlusios institucijos reikalavimu ir, jei reikia, su šios institucijos pagalba imtis tokių veiksmų, kokie numatomi praktiškai, sugrąžinti objektą arba jo sudedamąsias dalis.

  3. Paleidusios institucijos prašymu, objektai paleisti į kosminę erdvę arba jų sudėtinės dalys rastos už paleidusios organizacijos teritorinių ribų turi būti grąžintos arba lieka paleidusios institucijos atstovų žinioje, kurie privalo, gavę prašymą, pateikti objektų identifikacijos duomenis iki jų grąžinimo.

  4. Nepaisant šio straipsnio 2 ir 3 dalių, Susitarusioji Šalis, kuri turi pagrindo manyti, kad kosminis objektas arba jos sudedamosios dalys atrastos jos jurisdikcijos teritorijoje arba rastos kitur, yra pavojingos arba yra žalingo pobūdžio, gali apie tai pranešti paleidusiai institucijai, kuri privalo, vadovaujant ir kontroliuojant minėtai Susitarusiai Šaliai, nedelsdama imtis veiksmingų priemonių, siekiant pašalinti galimą žalos pavojų.

  5. Išlaidos, patirtos vykdant įsipareigojimus rasti ir grąžinti kosminį objektą ar jo sudedamąsias dalis pagal šio straipsnio 2 ir 3 dalis, apmoka paleidusi institucija.

6 straipsnyje aprašoma, kad terminas „paleidusi institucija“ reiškia valstybę, atsakingą už paleidimą, arba tais atvejais, kai tarptautinė tarpvyriausybinė organizacija yra atsakinga už paleidimą, ta organizacija, su sąlyga, kad ši organizacija deklaruoja savo sutikimą vykdyti teises ir pareigas, numatytas šiame susitarime ir dauguma valstybių tos organizacijos narių yra šio Susitarimo ir Sutarties dėl principų, reglamentuojančių narių veiklą tyrinėjant ir naudojant kosminę erdvę, įskaitant Mėnulį ir kitus dangaus kūnus, Šalys.

4.2.3 Konvencija dėl atsakomybės

Šį susitarimą sudaro 28 straipsniai, kurių esmę galima būtų apibendrinti taip:

Dokumente apibrėžiama, kas tai yra žala ir, kaip užtikrinamas žalos atlyginimas nukentėjusiesiems.

4.2.3.1 Konvencijos taikymo atvejai

Konvencija dėl atsakomybės buvo pritaikyta kelis kartus.

1977 metais, Sovietų Sąjunga paleido į kosmosą žvalgybinį palydovą „Kosmos 954“, kuriame buvo įtaisytas `100" kW"` šiluminės galios ir `3" kW"` elektrinės galios branduolinis reaktorius BES-5 „Buk“, sveriantis `1250" kg"`. 1978 m. sausio 24 d. sugedusiam palydovui grįžtant į Žemę, techninis gedimas neleido branduoliniam reaktoriui saugiai atsiskirti nuo palydovo ir šis paskleidė savo radioaktyvias nuolaužas Kanados teritorijoje [NSSDCAD Cosmos], pareikalavęs plataus masto teritorijos žvalgymo ir valymo darbų. Operacija pavadinimu „Ryto šviesa“ (angl. Operation Morning Light) apėmė `120000" km"^2` ploto teritoriją ir dviem etapais buvo vykdoma iki 1978-ųjų spalio [CIA, 1983]. Paieškų metu rasta 12 stambių palydovo nuolaužų, iš kurių 10 buvo radioaktyvios ir pavojingos žmogaus gyvybei.

Pagal konvencijos dėl atsakomybės sąlygas, Kanada pateikė reikalavimą Sovietų Sąjungai padengti paieškų ir gelbėjimo išlaidas, kurios sudarė `~6" mln."` Kanados dolerių ir papildomą kompensaciją nenumatytoms išlaidoms ateityje padengti. Sovietų sąjunga ilgainiui padengė tik dalį šios sumos – `~3" mln."` Kanados dolerių.

1979 metų liepos 11 d., JAV orbitinė storis „Skylab“, sverianti `~77\" t"`, grįžo į Žemę pažerdama daug nesudegusių skeveldrų ant pietvakarių Australijos. Australijos Esperanso grafystė pokštaudama išrašė simbolinę 400 Australijos dolerių baudą JAV oro ir erdvės tyrimų agentūrai NASA [Seeker, 2009], už kurią šią baudą 2009 m. balandį sumokėjo vienos JAV radijo stoties laidos klausytojai [Skymania, 2009].

Siekiant išvengti žalos ir išlaidų, susijusių su žalos atlyginimu, jei tik įmanoma, šalys valdomai nuleidžia didelius kosminius objektus į nuošalų erdvėlaivių kapinyną, esantį ramiajame vandenyne. Šiame vandenyno lopinėlyje yra uždrausta laivyba [Popular Science, 2016]. Geostacionarieji palydovai arba kariniai palydovai su branduoliniais reaktoriais nukreipiami į saugias laidojimo orbitas [Nasa Standard Practices], kuriose jie nekelia pavojaus kitiems veikiantiems palydovams [POST, 1996].

4.2.4 Registracijos konvencija

Šį susitarimą sudaro 12 straipsnių. Esminiai straipsniai ir jų teiginiai aprašyti toliau.

1 straipsnyje aprašomos sąvokos.
Šioje Konvencijoje:

(a) sąvoka „Paleidžianti valstybė“ reiškia:
    (i) valstybė, kuri paleidžia ar perka kosminio objekto paleidimą;
    (ii) narė, iš kurios teritorijos ar įrangos pakeliamas kosminis objektas;
(b) sąvoka „kosminis objektas“ apima sudedamąsias kosminio objekto, taip pat jo paleidimo transporto priemones ir jų dalis;
(c) terminas „registravimo valstybė“ reiškia paleidžiančią valstybę, į kurios registrą šis kosminis objektas yra įtrauktas pagal 2 straipsnį.

2 straipsnyje, aprašoma, kad:

  1. Kai kosminis objektas yra paleistas į Žemės orbitą ar už jos ribų, paleidusi Valstybė narė privalo užsiregistruoti kosminį objektą įtraukdama į atitinkamą registrą, kurį privalo saugoti. Kiekviena paleidžianti Valstybė narė praneša JT Generaliniam Sekretoriui apie tokio registro sukūrimą.

  2. Jei yra dvi ar daugiau paleidžiančių kosminį objektą Valstybių narių, jos turi kartu nustatyti, kuri iš jų įregistruoja objektą pagal šio straipsnio 1 dalį, turint omenyje Sutarties 8 straipsnio nuostatų apie principus, reglamentuojančius narių veiklą tyrinėjant ir naudojant kosminę erdvę, įskaitant Mėnulį ir kitus dangaus kūnus, ir nepažeidžiant sudarytų atitinkamų susitarimų, arba susitarimų, tarp paleidimo narių dėl jurisdikcijos ir kosminio objekto kontrolės ir jų darbuotojų.

  3. Kiekvieno registro turinys ir sąlygos, kuriomis jis saugomas, turi būti nustatomas Valstybės narės, kuriai jis priklauso.

3 straipsnyje rašoma, kad:

  1. JT Generalinis Sekretorius tvarko registrą, kuriame, laikantis 4 straipsnyje nurodytos tvarkos, turi būti įrašyta informacija. 

  2. Prieiga prie šio registro informacijos turi būti pilna ir atvira.

4 straipsnyje rašoma, kad:

1. Kiekviena registro valstybė privalo teikti JT Generaliniam Sekretoriui, kaip įmanoma greičiau, apie kiekvieną erdvės objektą užregistruotą registre šią informaciją:

(a) paleidžiančios narės arba narių pavadinimą;
(b) atitinkamo kosminio objekto pavadinimą ar jo registracijos numerį;
(c) datą ir teritoriją arba paleidimo vietą;
(d) pagrindinius orbitos parametrus, įskaitant:
(i) skrydžio trukmė;
(ii) polinkis; 
(iii) apogėjus; 
(iv) perigėjus; 
(e) bendra kosminio objekto paskirtis.

2. Kiekvienas registro narė gali laikas nuo laiko, suteikti JT Generaliniam Sekretoriui papildomą informaciją apie kosmoso objektą įregistruotą savo registre.

3. Kiekviena registro narė praneša JT Generaliniam Sekretoriui, kaip įmanoma tiksliu ir kaip įmanoma greičiau, apie kosminius objektus, apie kuriuos buvo anksčiau perduota informacija, ir kurių jau nebėra orbitoje.

5 straipsnyje rašoma, kad kai kosminis objektas paleidžiamas į Žemės orbitą ar už jos, jis turi turėti 4 straipsnyje 1 (b) dalyje nurodytą žymenį arba registracijos numerį, arba abu, o valstybė registro narė, sutinkamai su 4 straipsnio reikalavimais, praneša apie šį kosminį objektą Generaliniam Sekretoriui. Tokiu atveju, JT Generalinis Sekretorius įtraukia šį pranešimą į registrą.

6 straipsnyje rašoma, kad jeigu šios Konvencijos nuostatų taikymas neleidžia valstybei narei nustatyti kosmoso objekto, kuris padarė žalą jai ar bet kuriam iš jos fizinių ar juridinių asmenų, arba kurie gali būti pavojingo arba žalingo pobūdžio, kitos Valstybės narės, įskaitant visų pirma nares turinčias erdvės stebėsenos ir sekimo įrenginius, turi kiek tik įmanoma plačiai atsakyti į šios valstybės narės prašymus arba jos vardu per Generalinį Sekretorių, teisingomis ir pagrįstomis sąlygomis suteikti pagalbą identifikuojant objektą. Valstybė narė, teikianti tokį prašymą, turi pateikti kiek tik įmanoma platesnę informaciją apie įvykių, nulėmusių prašymą, laiką, pobūdį ir aplinkybes. Susitarimai, pagal kuriuos turi būti teikiama tokia parama, turi būti suinteresuotų šalių susitarimų objektas.

7 straipsnyje rašoma, kad:

  1. Šioje Konvencijoje, išskyrus 8 ir 12 straipsnius imtinai, laikoma, kad nuorodos, kurios taikomos narėms, turi būti taikomos visoms tarptautinėms tarpvyriausybinėms organizacijoms kurios užsiima su kosmosu susijusia veikla, jei organizacija pareiškia, kad sutinka su teisėmis ir pareigomis, numatytomis šioje Konvencijoje ir, jeigu dauguma organizacijos valstybių narių yra valstybės, šios Konvencijos narės, ir laikosi Sutarties principų, taikomų valstybių veiklai tyrinėjant ir naudojant kosminę erdvę, įskaitant mėnulį ir kitus dangaus kūnus.

  2. Valstybės narės bet kokios organizacijos, kurios yra šios Konvencijos valstybės narės, imasi visų reikiamų priemonių užtikrinti, kad organizacija pateiks pareiškimą remiantis šio straipsnio 1 dalimi.

8 straipsnyje rašoma, kad:

  1. Ši Konvencija atvira pasirašyti visoms valstybėms Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke. Bet kuri valstybė, nepasirašiusi šios Konvencijos prieš jos įsigaliojimą, pagal šio straipsnio 3 dalį, gali prie jos prisijungti bet kuriuo metu.

  2. Ši Konvencija turi būti ratifikuota ją pasirašiusių valstybių. Ratifikavimo ir prisijungimo dokumentai atiduodami saugoti JT Generaliniam Sekretoriui.

  3. Ši Konvencija įsigalioja tarp valstybių, kurios deponavo ratifikavimo dokumentus ir apie tai, sutinkamai su penkta šio straipsnio dalimi pranešė JT Generalinis Sekretorius.

  4. Narėms, kurių ratifikavimo ar prisijungimo dokumentai yra deponuoti iki įsigaliojant šiai Konvencijai, jie įsigalioja nuo jų ratifikavimo ar prisijungimo dokumentų deponavimo dienos.

  5. Generalinis sekretorius nedelsdamas praneša visoms pasirašiusioms ir prisijungusioms valstybėms apie kiekvieno pasirašymo datą, šios Konvencijos kiekvieno ratifikavimo ir prisijungimo dokumento deponavimo datą, jos įsigaliojimo datą ir kitus pranešimus.

9 – 12 straipsniai aptaria galimus Susitarimo pakeitimus, atnaujinimus ir pasitraukimo iš Susitarimo tvarką.

4.2.4.1 Registracijos Konvencijos statusas

Iki 2014 lapkričio 14 d. buvo registruotos 62 valstybės narės (tarp jų ir Lietuva) ir 4 pasirašiusios (bet neratifikavusios) valstybės. Trys tarptautinės tarpvyriausybinės organizacijos deklaravo savo pritarimą su teisėms ir pareigoms:

Iškeltų į Kosminę Erdvę Objektų Jungtinių Tautų Registro [UN Register] (OST (Art VI and VIII); ARRA (Art 5); LIAB (general)) paskirtis yra:

„Nutarimų Registras“ įkurtas remiantis JT Generalinės Asamblėjos 17-os sesijos (1961 gruodžio 20 d.) sprendimu. Kol kas turimi 427 dokumentai apie apytikriai 6000 kosminių objektų (serija A/AC.105/INF/…)
Konvencijos Registras remiantis JT GA įkurtas 1976 m., kuriame turima 730 dokumentų, aprašančių 8000 kosminių objektų (serijos ST/SG/SER.E/…) registracijos duomenis. Nuo 1957 m. orbitoje apie Žemę arba už jos ribų stebėta virš 40000 kosminių objektų. Iš jų, virš 7000 „funkciniai“: palydovai, zondai, kosminiai laivai ir kosminės stotys. Likusieji „nefunkciniai“: raketų pakopоs, skrydžio, leidimo bei kiti varikliai, aptakai, atsikabinusios detalės arba kitos dalys, likusios po kosminių objektų pakėlimo, jų veikimo arba sunaikinimo. Šiuo metu apytiksliai 3900 veikiančių arba veikusių kosminių objektų skrenda apie Žemę, ir tik apie 1200 iš jų yra veikiantys. 24 Valstybės narės yra pranešusios JT Generaliniam Sekretoriui apie savo nacionalinių registrų įkūrimą [National registries]. Europos Kosmoso Agentūra (ESA) ir Europos meteorologinų palydovų eksploatacijos organizacija (EUMETSAT) pažymėjo, kad kelios šalys pasinaudojo [UN]OOSA registracijos šablonu: Alžyras, Austrija, Azerbaidžanas, Danija, Japonija, Jungtinė Karalystė, Kinija, Lenkija, Pietų Afrika, Švedija, Turkija ir Vokietija. EKA taip pat pasinaudojo šiuo šablonu,

Registro duomenimis, 2017 03 17 d. buvo užregistruoti 7663 objektai.

Valstybių „kėlėjų“ registracijos pavyzdžiai:

Informacija apie kosminius objektus gali būti suskirstyta į tris klases:

  1. Informacija apie visus kosminius objektus, įskaitant neveikiančius ir objektus, kurie atsirado pakėlimo metu arba po pakėlimo: objektus atsiradusius dėl susidūrimų arba sprogimų;

  2. Informacija apie veikiančius ir neveikiančius objektus (tokius, kaip viršutinė raketos pakopa), kurie sukuriami pakėlimo metu arba po jo. Nėra informacijos apie objektus sukurtus po iškėlimo;

  3. Informacija tik apie veikiančius objektus.

Juridinio Darbo Grupės Pakomitečio registracijos veikla: priežiūra.

JT Objektų Pakeltų į Kosmosą Registras [UN Register] yra vienintelis šaltinis suteikiamas vyriausybių ir tarptautinių organizacijų apie visų tipų kosminius objektus. Visos Valstybės užsiimančios kosminių objektų pakėlimu arba naudojimu turi būti Registracijos Konvencijos narės [Notifications]. Tuo atveju, kai keletas Valstybių iškelia ir naudoja kosminį objektą, narės turi susitarti, kuri jį registruoja. Pakeisti kosminio objekto orbitoje nuosavybės teises. Naudoti vienodą suteikiamos Registrui informacijos formatą: Naudoti COSPAR tarptautinį žymėjimą. JAV naudoja NSSDC žymėjimą. Lietuviški palydovai „LituanicaSat–01“ ir „LitSat–1“ registruoti naudojant COSPAR žymėjimą [Note verbale]. Objekto žymenį sudaro: pakėlimo metai, 3 skaitmenų tų metų pakėlimo numeris ir iki trijų raidžių kodas, atitinkantis pakeliamo objekto dalies didėjančią seką. Pavyzdžiui, 1990-37A yra „Space Shuttle Discovery“ misija STS-31, kai jis iškėlė „Hubble“ kosminį teleskopą (1990-37B). Tai buvo 37-as sėkmingas kosminio objekto pakėlimas 1990 metais; Naudoti GMT/UTC (angl. Greenwich Mean Time/Coordinated Universal Time); Kaip standartinius matavimo vienetus naudoti kilometrus, minutes ir laipsnius; Kosminio objekto galutinę darbinę orbitą. Papildoma informacija, kuri būtų naudinga palengvinat Registro priežiūrą: GSO vieta; Žemėjimo/sugrįžimo data pagal GMT/UTC; Oficialios informacijos apie kosminį objektą tinklalapis; Pranešimas, kai kosminis objektas nustoja veikti/perkeltas į laidojimo orbitą.

4.2.4 Mėnulio sutartis

Šį susitarimą sudaro 21 straipsnis.

1 straipsnyje rašoma, kad:

  1. Šio Susitarimo nuostatos, susijusios su Mėnuliu, taip pat taikomos ir kitiems Saulės sistemos dangaus kūnams, išskyrus Žemę, tiek, kiek konkrečios teisės normos įsigalioja atsižvelgiant į bet kurį iš šių dangaus kūnų.

  2. Šis Susitarimas apima orbitas aplink Mėnulį ar kitas trajektorijas link arba aplink jį.

  3. Ši Sutartis netaikoma nežemiškoms medžiagoms, kurios pasiekia žemės paviršių natūraliais būdais.

2 straipsnyje rašoma, kad visos veiklos Mėnulyje, įskaitant jo tyrinėjimą ir naudojimą, turi būti atliekamos laikantis tarptautinės teisės, visų pirma Jungtinių Tautų Chartija, ir atsižvelgiant į Deklaraciją dėl tarptautinės teisės principų, susijusius su draugiškų santykių ir bendradarbiavimo tarp narių pagal Jungtinių Tautų chartiją, priimtą Generalinės asamblėjos 1970 spalio 24 d., palaikant tarptautinę taiką ir saugumą bei skatinant tarptautinį bendradarbiavimą ir tarpusavio supratimą, ir deramai atsižvelgiant į visų kitų Konvencijos narių atitinkamus interesus.

3 straipsnyje rašoma, kad

  1. Visos Valstybėms narės turi naudoti Mėnulį tik taikiems tikslams.

  2. Bet koks grasinimas ar jėgos panaudojimas ar bet kokio kitokio priešiško akto grėsmė ar priešiškas aktas Mėnulyje draudžiami. Taip pat draudžiama naudoti Mėnulį siekiant įvykdyti tokį veiksmą arba užsiimti tokia grėsme, susijusia su Žeme, Mėnuliu, erdvėlaivių ar erdvėlaivių personalų arba dirbtinių kosminių objektų atžvilgiu.

  3. Valstybės narės neturi kelti į orbitą aplink ar kita trajektorija, arba link Mėnulio objektų, gabenančių branduolinius ginklus ar kitų rūšių masinio naikinimo ginklus bei laikyti tokius ginklus ant arba Mėnulyje.

  4. Draudžiama karinių bazių, įrenginių ir įtvirtinimų statymas, bet kokio tipo ginklų bandymai ir kariniai manevrai Mėnulyje. Karinio personalo naudojimas moksliniams tyrimams arba bet kokiems kitiems taikiems tikslams neturi būti draudžiamas. Įrangos ar įrenginių, reikalingų Mėnulio taikiems tyrinėjimams ir eksploatacijai naudojimas nėra draudžiamas.

4 straipsnyje rašoma, kad:

  1. Mėnulio tyrimai ir naudojimas turi būti visos žmonijos labui ir turi būti vykdomi visų šalių naudai ir interesams, nepriklausomai nuo jų ekonomikos išsivystymo arba mokslo plėtros laipsnio. Deramas dėmesys turi būti kreipiamas į dabartinių ir būsimų kartų interesus, o taip pat į būtinybę, laikantis Jungtinių Tautų Chartijos, skatinti aukštesnius gyvenimo standartus ir sąlygas ekonominei ir socialinei pažangai bei vystymuisi.

  2. Valstybės narės vadovaujasi bendradarbiavimo ir savitarpio pagalbos visose savo veiklose, susijusiose su Mėnulio žvalgyba ir naudojimu, principu. Tarptautinis bendradarbiavimas pagal šį Susitarimą turėtų būti kuo platesnis, ir gali vykti daugiašaliu pagrindu, dvišaliu pagrindu arba per tarptautines tarpvyriausybines organizacijas.

5 straipsnyje rašoma, kad:

  1. Valstybės Šalys kuo plačiau ir konkrečiau informuoja JT Generalinį sekretorių, taip pat visuomenę ir tarptautinę mokslinę bendruomenę, apie jų veiklas, susijusias su Mėnulio žvalgymu ir naudojimu. Informacija apie laiką, tikslus, vietą, orbitos parametrus ir trukmę turi būti nurodyta kuo greičiau po to kai prasideda kiekviena misija į Mėnulį, o informacija apie kiekvienos misijos rezultatus, įskaitant mokslinius rezultatus, turi būti pateikiama pasibaigus misijai. Jei misija trunka daugiau nei šešiasdešimt dienų, informacija apie misijos eigą, įskaitant visus mokslinius rezultatus, turi būti periodiškai teikiama, bent trisdešimt dienų intervalais. Apie misijas, kurios trunka ilgiau nei šešis mėnesius, suteikiami tik reikšmingi pastarosios informacijos papildymai.

  2. Jei valstybė dalyvė sužino, kad kita valstybė dalyvė planuoja veikti vienu metu toje pačioje srityje arba toje pačioje orbitoje aplink ar trajektoriją link ar aplink Mėnulį, ji nedelsdama apie laiką ir savo veiklos planus informuoja kitą valstybę.

  3. Vykdydama veiklą pagal šį Susitarimą, Valstybės narės nedelsdamos informuoja Generalinį sekretorių, taip pat visuomenę ir tarptautinę mokslinę bendruomenę, apie bet kokius reiškinius atrastus kosminėje erdvėje, įskaitant Mėnulį, kurie galėtų kelti pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai, o taip pat bet kokią organinės gyvybės formą.

6 straipsnyje rašoma, kad:

  1. Turi būti užtikrinta visų dalyvių Mėnulio tyrimų laisvė be jokios diskriminacijos, remiantis lygybės principu, laikantis tarptautinės teisės.

  2. Vykdydamos mokslinius tyrimus ir prisidėdamos prie šio Susitarimo nuostatų, šios Konvencijos narės turi teisę rinkti ir paimti iš Mėnulio mineralų ir kitų medžiagų pavyzdžius. Tokie mėginiai, kurie gali būti renkami ir gali būti naudojami jų moksliniams tikslams, turi likti šių Valstybių narių žinioje. Valstybės narės, atsižvelgdamos į kitų suinteresuotų Valstybių narių ir tarptautinės mokslo bendruomenės pageidavimus, turi užtikrinti dalies tokių pavyzdžių prieinamumą moksliniams tyrimams. Valstybės narės gali, atlikdamos mokslinius tyrimus, taip pat naudoti atitinkamus mineralinių ir kitų Mėnulio medžiagų kiekius savo misijų paramai.

  3. Valstybės dalyvės pagal pageidavimą, kiek tai įmanoma ir įvykdoma, susitaria dėl mokslo ir kitų darbuotojų ekspedicijų ar įrenginių Mėnulyje mainų.

7 straipsnyje rašoma, kad:

  1. Tyrinėjant ir naudojant Mėnulį, šios Konvencijos Šalys, imasi priemonių, kad būtų išvengta aplinkos esamos pusiausvyros žlugdymo, įvedant neigiamus pokyčius toje aplinkoje, ją pavojingai užteršiant papildomomis medžiagomis ar kitaip. Valstybės Šalys taip pat imasi priemonių, kad būtų išvengta kenksmingos nežemiškos medžiagos įtakos Žemės aplinkai ar kitaip.

  2. Valstybės Šalys praneša JT Generaliniam Sekretoriui apie priemones, kurių buvo imtasi pagal šio straipsnio 1 dalį, ir taip pat, kiek įmanoma plačiau, iš anksto jį ir visus projekto dalyvius informuoti apie radioaktyvių medžiagų padėjimą Mėnulyje ir jo tikslus.

  3. Valstybės narės praneša kitoms valstybėms narėms ir Generaliniam Sekretoriui apie Mėnulio sritis keliančias ypatingą mokslinį susidomėjimą tam, kad, nepažeidžiant kitų valstybių narių teisių, gali būti svarstoma dėl tokių sričių priskyrimo tarptautinei mokslinei apsaugai, kuriai reikalingos specialios apsaugos priemonės, ir dėl kurių būtų susitarta konsultuojantis su kompetentingomis institucijomis Jungtinėse Tautose.

8 straipsnyje rašoma, kad:

  1. Valstybės Šalys, atsižvelgiant į šio Susitarimo nuostatas, gali vykdyti savo veiklą tyrinėjant ir naudojant Mėnulį visur ant jo arba žemiau jo paviršiaus.

  2. Šiuo tikslu Valstybės narės gali:

    (a) nuleisti savo kosminius objektus Mėnulyje ir pakelti juos iš Mėnulio;
    (b) patalpinti jų personalą, kosminį transportą, įrangą, įrenginius, stotis ir įrengimus bet kur ant arba žemiau Mėnulio paviršiaus.

    Personalas, kosminio transporto priemonės, įranga, įrenginiai, stotys ir jų įrengimai gali judėti arba būti laisvai perkeliami virš ar žemiau Mėnulio paviršiaus.

  3. Valstybių narių veiklos sritys, pagal 1 ir 2 šio straipsnio dalis neturi trukdyti kištis į kitų valstybių narių veiklą Mėnulyje. Kilus tokiam kišimuisi, suinteresuotos Valstybės narys pradeda konsultacijas pagal šio Susitarimo 15 straipsnio 3 ir 2 dalis.

9 straipsnyje rašoma, kad:

  1. Valstybės narės gali statyti žmonių gyvenamas ir negyvenamas stotis Mėnulyje. Valstybė narė statydama stotį naudoja tik tokią zoną, kuri yra reikalinga stoties poreikiams ir nedelsdama praneša JT Generaliniam Sekretoriui apie stoties vietą ir tikslus. Vėliau, kasmet, valstybė informuoja Generalinį sekretorių, ar stotis ir toliau naudojama, ir ar jos tikslai pasikeitė.

  2. Stotys turi būti įrengtos taip, kad jos netrukdytų laisvai patekti į visas Mėnulio sritis kitų Valstybių narių personalui, transporto priemonėms ir įrangai, vykdantiems veiklą Mėnulyje, laikantis šio Susitarimo arba Sutarties dėl principų, taikomų valstybių veiklai tyrinėjant ir naudojant kosminę erdvę, įskaitant Mėnulį ir kitus dangaus kūnus, I straipsnio nuostatas.

10 straipsnyje rašoma, kad:

  1. Valstybės, šios Konvencijos narės, imasi visų įmanomų priemonių, kad apsaugotų gyvybę ir sveikatą asmenų Mėnulyje. Šiuo tikslu jie turi laikyti bet kurį asmenį Mėnulyje astronautu, kaip apibrėžta Sutarties principų reglamentuojančius narių veiklą tyrinėjant ir naudojant kosminę erdvę, įskaitant Mėnulį ir kitus dangaus kūnus, 5 straipsnyje, ir kaip erdvėlaivio personalą, kaip apibrėžta Susitarime dėl astronautų gelbėjimo, astronautų grįžimo ir iškeltų kosminių objektų gražinimo.

  2. Valstybės dalyvės, nelaimės Mėnulyje atveju, suteikia prieglobstį asmenims savo stotyse, įrenginiuose, transporto priemonėse ir kituose įrenginiuose (pagal neoficialų 1979 m. susitarimą, reglamentuojantį valstybių veiklą Mėnulyje ir kituose dangaus kūnuose).

11 straipsnyje rašoma, kad:

  1. Mėnulis ir jo natūralūs ištekliai yra bendras žmonijos paveldas, kurio išraišką apibrėžta šio Susitarimo nuostatose, ypač šio straipsnio 5 dalyje.

  2. Mėnuliui netaikomi nacionaliniai priskyrimai pagal jokį suverenumo punktą, naudojimo ar okupacijos, arba bet kokia kita prasme.

  3. Nei Mėnulio paviršius, nei gelmės, nei bet kuri jo dalis ar gamtiniai ištekliai, nėra jokios valstybės, tarptautinės tarpvyriausybinės arba nevyriausybinės organizacijos, nacionalinės organizacijos ar nevyriausybinio subjekto arba bet kurio fizinio asmens nuosavybė. Patalpinimas personalo, kosminių aparatų, įrangos, įrenginių, stočių ir įrenginių ant Mėnulio paviršiaus ar žemiau jo paviršiaus, įskaitant konstrukcijas, susijusias su jo paviršiumi, nesukuria nuosavybės teisės į Mėnulio paviršių arba gelmes arba bet kokias kitas vietas. Aukščiau išdėstytos nuostatos nepažeidžia tarptautinės teisės, nurodytas šio straipsnio 5 dalyje.

  4. Valstybės narės turi teisę tirti ir naudoti Mėnulį be jokios diskriminacijos, remiantis lygybės principu, laikantis tarptautinės teisės ir šio Susitarimo nuostatų.

  5. Šio susitarimo Valstybės narės įsipareigoja nustatyti tarptautinę tvarką, įskaitant atitinkamas procedūras, reglamentuojančias Mėnulio gamtinių išteklių naudojimą kai toks naudojimas taps įmanomu. Ši nuostata turi būti įgyvendinama laikantis šio Susitarimo 18 straipsnio.

  6. Siekiant palengvinti tarptautinės tvarkos įgyvendinimą nurodytą šio straipsnio 5 dalyje, šio Susitarimo narės kiek įmanoma plačiai informuoja JT Generalinį Sekretorių, o taip pat visuomenę ir tarptautinę mokslo bendruomenę apie gamtos išteklius, kuriuos jie gali atrasti Mėnulyje.

  7. Pagrindiniai tikslai įvedant tarptautinę tvarką turi apimti:

    (a) tvarkingą ir saugią Mėnulio gamtinių išteklių eksploataciją;
    (b) racionalų tų išteklių valdymą;
    (c) šių išteklių naudojimo galimybių plėtrą;
    (d) ypatingą dėmesio skyrimą teisingam naudos, gautos iš šių išteklių, pasidalijimui tarp visų Valstybių narių pagal besivystančių šalių interesus ir poreikius, o taip pat pastangas tų šalių, kurios tiesiogiai arba netiesiogiai prisidėjo tyrinėjant Mėnulį.

  8. Visos veiklos, susijusios su Mėnulio gamtiniais ištekliais turi būti atliekamas taip, kad atitiktų šio Susitarimo 7 straipsnio ir 6 straipsnio 2 dalies nuostatų tikslais.

12 straipsnyje rašoma, kad:

  1. Valstybės narės užtikrina savo personalo, transporto priemonių, įrangos, įrenginių, stočių ir įrenginių Mėnulyje jurisdikciją ir kontrolę. Kosmoso transporto priemonių, įrangos, įrenginių, stočių ir įrenginių nuosavybei neturi turėti įtakos jų buvimas Mėnulyje.

  2. Transporto priemonių, įrengimų ir įrangos arba jų sudedamųjų dalių randamų kitose vietose negu turi būti paskirtis nustatoma pagal Susitarimo dėl astronautų gelbėjimo 5 straipsnį, kosmonautų sugrįžimo ir kosminių pakeltų į kosminę erdvę objektų gražinimo nuostatas.

  3. Įvykus avarijai, keliančiai grėsmę žmogaus gyvybei, šio Susitarimo narės gali naudoti kitų Valstybių narių įrangą, transporto priemones, įrengimus, priemones ar tiekimą Mėnulyje. Apie tokį naudojimą turi būti nedelsiant pranešama JT Generaliniam Sekretoriui arba atitinkamai Valstybei narei.

13 straipsnyje rašoma, kad valstybė šalis, kuri sužino apie kosminio objekto, ar jo sudedamųjų dalių, kurie nebuvo jos pakelti, avarinį nusileidimą, priverstinį tūpimą arba kitą nenumatytą nusileidimo į Mėnulį įvykį, nedelsdama informuoja objektą pakėlusią Valstybė narę ir JT Generalinį Sekretorių.

14 straipsnyje rašoma, kad:

  1. Šio Susitarimo Valstybės narės yra tarptautiniu mastu atsakingos už nacionalinę veiklą Mėnulyje, nepriklausomai ar tokia veikla yra vykdoma vyriausybinių agentūrų ar nevyriausybinių subjektų, ir turi užtikrinti, kad nacionaliniai veiksmai būtų atliekami laikantis nuostatų, nustatytų šiame Susitarime. Valstybės dalyvės užtikrina, kad nevyriausybinės organizacijos priklausančios jų jurisdikcijai, užsiimtų veikla Mėnulyje tik užtikrinant pavaldumą ir esant pastoviai atitinkamos Valstybės narės priežiūrai.

  2. Valstybės dalyvės pripažįsta, kad dėl dar platesnės veiklos Mėnulyje, gali prireikti išsamių nuostatų dėl atsakomybės už žalą Mėnulyje, numatytų Sutartyje dėl principų, taikomų valstybių veiklai tyrinėjant ir naudojant kosminę erdvę, įskaitant Mėnulį ir kitus dangaus kūnus ir Susitarime dėl tarptautinės atsakomybės už žalą, padarytą kosminių objektų, papildymo. Bet kokie tokie susitarimai turi būti parengti atsižvelgiant į tvarką, numatytą šio Susitarimo 18 straipsnyje.

15 straipsnyje rašoma, kad:

  1. Kiekviena valstybė, šios Sutarties narė, turi užtikrinti, kad kitų Valstybių narių veikla tyrinėjant ir naudojant Mėnulį yra suderinama su šio Susitarimo nuostatomis. Siekiant šio tikslo, visi kosminiai aparatai, įranga, įrenginiai, stotys ir įrengimai Mėnulyje turi būti atviri kitoms Valstybėms, šio Susitarimo narėms. Šios Valstybės narės, siekiant, kad atitinkamos konsultacijos būtų rengiamos ir būtų imtasi didžiausio atsargumo priemonių siekiant užtikrinti saugumą ir išvengti poveikio objektui, į kuri vykstama, įprastam veikimui, iš anksto pateikia pagrįstą pranešimą apie numatomą apsilankymą. Vykdant šio straipsnio nuostatas, kiekviena Valstybė narė gali veikti savo vardu arba su visiška arba daline bet kurios kitos Valstybės narės pagalba arba per atitinkamas tarptautines organizacijas, kaip apibrėžta Jungtinių Tautų struktūroje ir Chartijoje.

  2. Valstybė narė, kuri turi pagrindo manyti, kad kita Valstybė narė nevykdo prievolių jai pagal šį Susitarimą arba, kad kita valstybė dalyvė nusižengia teisėms, kurias pirmoji Valstybė turi pagal šį Susitarimą, gali prašyti konsultacijų su ta Valstybe nare. Valstybė narė, kuri gauna tokį prašymą privalo nedelsiant suteikti tokias konsultacijas. Bet kuri kita Valstybė narė, kuri prašo tai padaryti, turi teisę dalyvauti konsultacijose. Kiekviena valstybė, šios Sutarties narė, dalyvaujanti tokiose konsultacijose, gali siekti abipusiai priimtino bet kokio prieštaravimo sprendimo ir nepamiršti visų kitų Valstybių narių teisių ir interesų. JT Generalinis Sekretorius turi būti informuotas apie konsultacijų rezultatus ir perduoti gautą informaciją visoms Valstybėms, šio Susitarimo narėms.

  3. Jei konsultacijos nepadeda rasti abiem pusėms priimtino sprendimo, kuris tinkamai atsižvelgtų į visų Valstybių narių teises ir interesus, suinteresuotosios šalys, imasi visų priemonių, kad ginčas būtų išspręstas kitomis taikiomis priemonėmis pagal savo pasirinkimą atsižvelgiant į aplinkybes ir ginčo pobūdį. Jei iškyla sunkumų, susijusių su konsultacijų pradėjimu arba jei konsultacijos neduoda abiem pusėms priimtino sprendimo, siekiant išspręsti ginčą, bet kuri Valstybė narė gali kreiptis į Generalinį Sekretorių pagalbos, neprašydama bet kurios kitos Valstybės narės sutikimo. Valstybė narė, kuri nepalaiko diplomatinių santykių su kita suinteresuota Valstybe nare, turi dalyvauti tokiose konsultacijose, savo pasirinkimu, arba pati arba per kitą Valstybę narę, ar per Generalinį Sekretorių, kaip tarpininką.

16 straipsnyje rašoma, kad išskyrus šio Susitarimo straipsnius nuo 17 iki 21, tokios pat nuorodos kaip ir Valstybėms yra taikomos ir bet kuriai tarptautinei tarpvyriausybinei organizacijai, kuri užsiima su kosmosu susijusia veikla, jei organizacija pareiškia, kad sutinka su teisių ir pareigų, numatytų šioje Sutartyje vykdymu, ir jei dauguma organizacijos Valstybių narių yra šio Susitarimo Valstybės narės, ir Sutarties dėl principų, taikomų valstybių veiklai tyrinėjant ir naudojant kosminę erdvę, įskaitant Mėnulį ir kitus dangaus kūnus, narės. Bet kokios organizacijos Valstybės narės, kurios yra Valstybės šio Susitarimo narės, imasi visų reikiamų priemonių užtikrinančių, kad organizacija padarytų pareiškimą pagal tai, kas pasakyta.

17 – 21 straipsniai apima šios Sutarties pasirašymo, įsigaliojimo ir pakeitimo tvarką.

Ankstesnis: Erdvėlaiviai