Ne tiek diskusijų, kiek neaiškumų kelia VU tarybos naujas nutarimas, reglamentuojantis VU darbuotojų atlyginimus (VU Tarybos 2017 m. kovo 29 d. nutarimas Nr. T-2017-2-1)
Nesu labai įsigilinusi, kiek atlyginimų nustatymai, priemokų ir premijų reglamentavimas atitinka ar neatitinka dabartinę tvarką. Mėginu pažvelgti į tvarką per kelis pjūvius, vertinant tvarką racionaliai pagal tai, kas, mano manymu, būtų geriausia Vilniaus universitetui. Tiesa, kai kurios vietos nėra aiškios, jas suprasti gana sunku.
Prieš vertindama atlyginimų tvarką, klausiu, kokius principus atitinkanti atlyginimų tvarka būtų geriausia? Gali būtį įvairūs atlyginimų tvarkos modeliai: centralizuotas ir išcentruotas; su priedais ar be priedų ir pan. Tačiau gera tvarka, mano manymu, turėtų būti tokia, kad
- skatintų geriausiųjų dėstytojų/mokslininkų motyvaciją dirbti kuo geriau, skatintų prasčiau dirbančius juos pasivyti
- skatintų padalinių ar kitą administraciją ieškoti kuo geresnių lanksčių sprendimų pritraukiant kuo geresnius dėstytojus/mokslininkus, ir dirbantiems užtikrinti motyvuojančias darbo sąlygas
- tvarkoje atsispindinčios dėstytojo/mokslininko karjeros vystymo galimybės motyvuotų jaunus dėstytojus rinktis akademinį kelią ir siekti karjeros
Ką galima išskaityti naujoje tvarkoje?
Menkėja motyvacija siekti mokslo rezultatų? Neaišku, kodėl akademinėse pareigose galima dirbti tik ne daugiau kaip 1 etatu. Kokios tame esama logikos? Ypač tuo atveju, kai dėstantieji 1 etatu dar dirba prie projektų ir yra VU įdarbinami papildomai. Bus baudžiami, kad dirba prie projekto? Tai reikštų, kad menkinama motyvacija siekti mokslo rezultatų;
Menkinama motyvacija siekti karjeros. labai mažas koeficientų skirtumas tarp darbuotojų turinčių daktaro laipsnį ir neturinčių (0,56 ir 0,50), matau tam tikrą demotyvaciją siekti daktaro laipsnio.
Orientuojamas ne į geriausias, o į blogas KAP (kamieninio akademinio padalinio) praktikas. Tvarkoje labai ribotos galimybės lankstumui: nėra koeficientų žirklių (išskyrus išimtį išskirtiniams ypatingiems profesoriams), koeficientai nustatyti labai griežtai, už ką skiriami priedai ir priemokos, apibrėžiami labai griežtai. Tai rodo, kad nutarimas orientuotas ne į tuos, kurie dirba geriausiai, stengiasi ir pasiekia rezultatus, o į tuos, kurie laikomi „prasikaltėliais“…. Kita vertus, tie KAP, kurie šiuo metu yra nustatę aukštesnius bazinius atlyginimus, atlyginimus (visiems ar tam tikrai kategorijai) turės mažinti, reiškia, bloginti dėstytojų padėtį. To veikiausiai nedarys, o gudraus. Bus vystomos „išmaniosios biurokratijos“ praktikos, kurios galimos bet kurioje tvarkoje, kad ir kokia griežta ji būtų. Tai reiškia, kad tvarka pablogina padėtį tiems, kurie yra geriausi, atsiras daug neskaidrumo.
Užkertamas kelias administracijai ieškoti geriausių sprendimų motyvuojant dėstytojus, įteisinama lygiava. Nutarime palikta labai mažai erdvės KAP lankstumui perskaičiuojant etatus, skatinant ir pan. Nesant lankstumo nesudaromos sąlygos administracijai ieškoti geriausių sprendimų formuojant motyvuojančius atlyginimus. Keistos (o gal nesuprantamos) yra III skyriaus nuostatose, kur kalbama apie KAP akademinių darbuotojų darbo užmokesčio fondą. Susidaro paradoksali situacija: taryba nustato griežtus koeficientus, kurie riboja atlyginimus, KAP turi tai apmokėti. Reiškia, kad KAP matematiškai nustatys etatų skaičių pagal tai, kiek turi pinigų. Kiek turi pinigų, tai taip pat priklauso nuo Rektoriaus ir šitam nutarime nereglamentuotų rektorato sprendimų skiriant ar neskiriant bazinį finansavimą, „nubraukiant“ krepšelio lėšas. Jei pinigų turės daugiau, tai turės didinti etatų skaičių (ir dirbtinai), o ne kelti algas. Galai nesusiveda. KAP paliekamas vienintelis sprendimas, užkertamas kelias ieškoti geriausių sprendimų dėstytojų gerovei kurti.
Kai kurie fakultetai (konkrečiai – Teisės fakultetas) jau protestuoja prieš tvarką, nes negalės mokėti didelių priedų, ir dėstymas taps nepatrauklus dėstytojams, kurie kitose veiklose gali gauti daug didesnius atlyginimus (pavyzdžiui, teisininkams, ekonomistams). Tačiau kitų fakultetų atveju, kur nėra didelių priedų galimybės, lygiava reikšis tuo, kad nebus galima mokėti didesnių atlyginimų docentams, profesoriams ir kitiems, nes bazinis atlyginimas, priedai ir priemokos labai griežtai apibrėžiami. Tai irgi reiškia, kad naikinamos galimybės KAP vadovams vykdyti savo strategijas pritraukiant dėstytojus. Jie veikiausiai gudraus, priskaičiuos papildomas valandas ir kitaip „suksis“ iš padėties. Tačiau ar tokio autonomiško universiteto norime: kuris pasitvirtintų tvarką, reikalaujančią veikti neskaidriai?
Net toks modelis, kurį siūlo tvarka veiktų pozityviai, jei numatomas bazinis atlyginimas būtų du ar tris kartus aukštesnis nei dabar, daug aukštesnis už šalies vidurkį, ir darbas universitete būtų labai patrauklus ir siekiamas. Taip nėra. Dažniausiai kalbama apie vargą ir skurdą bei magistrantų nenorą tęsti akademinę karjerą.
Mažės dėstytojų, blogės dirbančiųjų sąlygos? Kliūva, kad viskas turi būti dengiama iš KAP biudžetui paskaičiuotų lėšų, ir tik 2017 m. skirtumas padengiamas iš centralizuotų (reiškia, tų centralizuotų yra). Iš kol kas girdėtų VU vadovybės pareiškimų matyti, kad nebus jokių papildomų lėšų tam numatytam didinimui kasmet iki bazinio dydžio 2000 eur 2020 m.(nuo dabartinio 1200 eur). Skaičiai atrodo gražiai, bet pinigai tie patys. Jei papildomų nebus, KAP gali daryti kelis sprendimus, kad patenkintų bazinio etato atlygio reikalavimą: mažinti dėstytojo etato dalį, mažinti dėstytojo pareiginę kategoriją, didinti jo krūvį. Visais atvejais dėstytojo sąlygos išliktų panašios ar pablogėtų.
Išvados:
Geras yra sumanymas permąstyti atlyginimų tvarką. Puiku, kad Rektorius viešai išsako ketinimą didinti dėstytojų atlyginimus. To labai seniai reikėjo. Tačiau tvarka, kuri patvirtinta, gali duoti visai kitus rezultatus nei iš jos tikisi bendruomenė:
1) įteisinama „blogoji“ lygiava, kai geriesiems sąlygos pablogėja, o silpniesiems pagerėja. Visai kitaip negu turėtų būti;
2) naikinama administracijos (šiuo atveju – KAP vadovų) motyvacija ieškoti geriausių sprendimų kokybei kelti ir ieškoti būdų pritraukti gerų dėstytojų į darbo vietas;
3) galima prognozuoti, kad nemažos dalies dėstytojų darbo sąlygos pablogės;
4) universitete sumažės skaidrumo, rasis daugiau biurokratinio gudravimo ir išmonės.
Pabaigoje reikia paminėti, kad atlyginimų tvarka keičiama nenumatant atlyginimams papildomų lėšų, lėšos tik perskirstomos. Kad realiai didėtų atlyginimai, reikia:
- Efektyvinti ūkio ir administravimo išlaidas visame universitete, kad atsirastų papildomų lėšų akademinei veiklai. padaliniai (ir ne vien akademiniai) turėtų būti skatinami optimizuoti ūkio ir administravimo išlaidas, kad didėtų lėšų fondas atlyginimams, o centrinė administracija turėtų efektyviai tvarkyti ūkį, kad nereikėtų dengti administravimo ir ūkio iš dėstytojų/mokslininkų atlyginimų fondo. Ar nėra taip, kad administracijos skaičius ir išlaidos pastaruoju metu universitete auga, o neakademiniai (ir kai kurie akademiniai) padaliniai nededa pastangų efektyviai naudoti išteklius.
- Universitetas turi tapti aktyviu aukštojo mokslo procesų dalyviu, inicijuodamas pokyčius. Pavyzdžiui, siekdamas, kad būtų atstatytos per krizę sumažintos ūkio ir administravimo lėšos, kad būtų indeksuojamas studijų krepšelis ir pan.