Mėgėjiška kaimynystės antropologija ir truputis užsienio politikos

Ar nepradėjote juoktis, kai iš neturėjimo ką veikti pirmą valandą nak­ties stebėjote balsavimą Eurovizijoje? Mat ką tik graikai dvylika balų paskyrė Kiprui, o šis lygiai taip pat jiems dosniai atsilygino? Ar dar kartą pastebėjote, kaip puikiai kaimynus ir geografiją išmano skandinavai, Balkanų valstybės, na, ir visa vidurio ir pietryčių Europa?

Kuris iš mūsų negirdėjo prancūzo, džiaugsmingai pasakojančio anekdo­tus apie beviltiškus belgus, ar esto, besišaipančio iš lėtapėdžių suomių, nekalbant jau apie atvirą pasityčiojimą, pasigirstantį JAV piliečiui prabylant apie Kanadą. Gal tik žydai juokiasi iš savęs, visi kiti – dažniausiai iš savo kaimynų.

Bet kuri valstybės geografija mokykloje prasideda nuo to, kad pranešama sostinė, gyventojų skaičius ir teritorijos dydis, o paskui išvardinami visi šalies kaimynai.

Kaimynai yra visur – ir politiniame, ir „šiaip“ gyvenime. Jie neišvengiamybė, su jų buvimu tiesiog susitaikai, o jei ne – anksčiau ar vėliau supranti, kad bet kuri pergalė laikina.

Kaimynystė neatsiejama nuo sienų; tik per jas ji įmanoma. Sienų studijose įprasta galvoti apie sienas kaip skirtis, ribas, už kurių yra Kitas – svetimas, nepažįstamas, gana dažnai greičiausiai grėsmingas ar bent jau nepasitikėjimo vertas. Tačiau ieškant paaiškinimų, kodėl žmonių kolektyvai linkę atsiri­boti, kodėl ir kokiu būdu braižo tikras ir simbolines sienas, kokios kultūrinės, politinės, socialinės ir estetinės pasekmės formuojasi, „tarpinė“, kaimyno, kategorija praleidžiama. Ir visai be reikalo.

Nes kaimynas – ne svetimas. Tačiau ir ne savas. Niekas to geriau neįrodo kaip buto sienos. Kiekvieną vakarą grįžus namo vakarieniaujame dviese – aš ir mano kaimyno televizorius, tik­sliau, jo garsai. Žinau mėgstamiausius kaimyno serialus, naujienų kanalą, taip pat kada jis keliasi ir gulasi, kada eina vedžioti šunį. Žinau, kad savait­galiais apsilanko anūkė, ir žinau, kad jis dar turi šiokią tokią sąžinę, nes, kai neišsikentusi pabeldžiu į sieną, kuriam laikui garsas aptyla. Kaip jis gali būti svetimas, kai taip įžūliai ir atsainiai naikina sieną, skiriančią mus? Žinoma, atsitraukti ir pabėgti visada galima. Galima nuspręsti ir kariauti (pavyzdžiui, įsigijus garso stiprintuvą), bet čia tas pats kas žaisti „viščiuko žaidimą“.

Žmonių santykiuose atsikratyti kai­myno yra dažniau ryžto, kartais tiesiog išmonės klausimas. Valstybės, deja, kaimynų šiais laikais pasirinkti nebega­li. Šia prasme kaimynystė yra visiškai materiali ir objektyvi duotybė, nors ir susiformavusi iš istorinių atsitiktinumų ir selektyviai prisimenamų istorijų. Dėl to kaimynystė, kaip ir apskri­tai kalbėjimas apie valstybes, pilna stereotipų. Užtenka susirinkti pusiau pažįstamai tarptautinei kompanijai, kad juos išgirstume: štai esą vieni svetingesni, kiti tvarkingesni, dar kiti nuoširdesni ir t.t. Deja, „grynoji“ tarptautinių santykių disciplina, aprašinėdama kaimyninius santykius, yra neįdomi. Santykių kategori­jos dažniausiai apsiriboja draugais – sąjungininkais – konkurentais – priešais.
Kita vertus, mūsų pačių kaimyninių santykių kasdienybė yra itin marga. Tad niekas neleidžia manyti, kad tokia negalėtų būti ir tarpvalstybinė kaimynystė. Tiesiog pažiūrėkime į ją kitaip, atsispirdami nuo savo kasdienybės.

Žvelgiant per tokią prizmę net nelabai sistemingai ir metodiškai, ryškėja bent šešios pirminės kaimynystės strategijos.

Nuobodi kaimynystė yra neįdomiausias, tačiau greičiausiai „nor­maliausias“ atvejis, kai kaimynas yra tiesiog kaimynas, iš kurio anksčiau mamos eidavo skolintis degtukų, drus­kos ar prašyti palaistyti gėlių, kai šeima išvykdavo atostogų. Santykiai dalykiški ­pasitikintys, kartais gal žinantys ir kokią intymią smulkmeną apie vienas kitą, bet paprasti. Turbūt būtų itin paplitęs atvejis. Šiuo metu tokie yra Lietuvos ir Latvijos santykiai – apie juos nėra ką papasakoti: kai užsuka kas iš vadovų, priimame draugiškai, kai išvažiuoja, nenuliūstame. Iš toliau žvelgiant ir Beneliukso, taip pat Latvi­jos ir Estijos ir, matyt, dažnų dydžiu, išsivystymo lygiu bei istorine praeitimi panašių valstybių santykiai panašūs.

Dramatiška kaimynystė turi ilgą istoriją, besikeičiančius draugysčių ir pykčių laikotarpius ir abipusę priklausomybę vienas nuo kito. Seniai seniai bendrauja­ma, žinomos kitų paslaptys, įgrisę be proto, tačiau negali imti, spjauti ir ignoruoti. Linkę įpainioti kitus kai­mynus ir santykius apipinti „ji pasakė tą, o jis pasakė tą“ gandų voratinkliu, ir įsižeidinėti dėl laiku neišvalytos laiptinės. Tarpvalstybinių pavyzdžių toli ieškoti nereikia – Lietuva ir Len­kija yra tipiškas atvejis. Nors šiuo metu išgyvenančios ramybės periodą, Vokietija su Prancūzija neabejotinai taip pat priklausytų šiam tipui. Čia dra­mos atsiranda lyg iš niekur, tačiau po kiek laiko jos tampa neatsiejama sadomazochistinių santykių dalimi. Šiam tipui būtina abipusė drama – būtent tuo ši kaimynystė skiriasi nuo priešiškos.

Priešiška kaimynystė atrodo panaši į dramatišką, nes irgi konfliktiška bei užgauli, tačiau skiriasi savo agresyvumu, išdidumu ir dažniausiai yra asimetriška. Tai tokia kaimynystė, kai vieną rytą atsikeli ir pastebi, kad tvora truputėlį pasislinko tavo namolink (epizodas, regėtas viename devin­tojo dešimtmečio australų seriale), arba kai ramų sekmadienio rytą išgirsti kiemo vaikams skaitomą pamokslą iš tokio raudonveidžio kaimyno, turinčio milžinišką džipą ir žmoną, kuri žiemą visad aukštakulniais bateliais vedžioja rotveilerį, ignoruodama visas šunų higienos normas. Nedaug kas nori su jais bendrauti, nedaug kas gali juos ignoruoti. Gal ir banalu, bet Lietuvos santykis su Rusija yra būtent tokia kaimynystė – nepatinka, tačiau mažai ką gali padaryti. Tai vienakryptis santykis, santykių objektas su tavimi gali turėti kartais net feodališką santykį.

Erzinanti kaimynystė – tai anksčiau minėto kaimyno, garsiai žiūrinčio televizorių, atvejis. Gali būti ir kitokių variacijų, kai girdi besiriejančią šeimą, dūžtančius indus ir trankomas duris (dar vienas kadras iš kino filmo). Iš likusių neaptartų Lietuvos kaimynų tai, matyt, puikiai tiktų santykiui su Bal­tarusija aprašyti. Na ir kodėl jie negali susitvarkyti tyliai, ramiai, be triukšmo? Ir kodėl apie juos reikia sukti galvą ir kištis į jų reikalus?

Smalsi kaimynystė pažįstama daug kam. Ją jauti nugara, kai neši šiukšles ar kai parsivedi svečių. Tuomet tikrai kokia nors močiutė ar senukas mato tave. Jie žino, kada kas išeina į darbą ar išvyksta atostogų, kokį automobilį turi ir ar paklusnūs tavo vaikai. Jie tik žiūri ir toks ne viską atskleidžiantis „vojerizmas“ verčia lavinti fantaziją ir suteikia galimybių plačioms inter­pretacijoms. Labai įdomus ir retai pastebimas tarpvalstybinių santykių atvejis. Atrodo, kad Lietuva su Es­tija turi tokį santykį (tokia „pusiau kaimynystė“, lydima klausimo „ir ką gi jie dar padarys?“), nors mūsų atveju neretai patenkama ir į kitos – pavydžios kaimynystės kategoriją.

Pavydi kaimynystė taip pat vienakryptė. Mes matome, kad mūsų kaimynė viską turi („viskas“, žinoma, priklauso nuo žiūrėtojo), ji visada man­dagiai pasisveikina, trumpai pasikalba apie orą ar takelių švarą ir nueina toliau gyventi savo gražaus gyvenimo. O mes tada norime tik būti kartu arba tokie patys. Panašu, kad taip yra Lietuvai su jos Šiaurės kaimynais ir neišpasakytu noru tapti Šiaurės dalimi. „Svajonių šalis“ JAV, matyt, savo pietiniams kai­mynams irgi dažnai sukelia šį jausmą.

Tekstas pirmą kartą pasirodė VU TSPMI studentų laikraštyje PostScriptum 2011 m. Nr. 18 „Sienos“, P. 13. Jis taip pat yra čia.

Komentuoti

Jūsų el.pašto adresas niekada nebus paviešintas ar perduotas. Privalomi užpildyti laukai yra pažymėti *