{"id":603,"date":"2013-09-28T08:35:39","date_gmt":"2013-09-28T05:35:39","guid":{"rendered":"http:\/\/web.vu.lt\/flf\/p.lavrinec\/?page_id=603"},"modified":"2013-09-28T08:39:26","modified_gmt":"2013-09-28T05:39:26","slug":"lectio-ultima","status":"publish","type":"page","link":"http:\/\/web.vu.lt\/flf\/p.lavrinec\/apie-mane\/lectio-ultima\/","title":{"rendered":"Lectio ultima"},"content":{"rendered":"<p>Rus\u0173 filologijos katedros docento Pavelo Lavrineco<\/p>\n<p><span style=\"font-size: 13px;line-height: 19px\">Lectio ultima 2013 m. laidos magistrams<\/span><\/p>\n<p><span style=\"font-size: 13px;line-height: 19px\">J\u016bs\u0173 Magnificencija Rektoriau, Dekane, prodekan\u0117s, professores, be penki\u0173 minu\u010di\u0173 magistrai ir visi susirinkusieji \u0160vent\u0173 Jon\u0173 ba\u017eny\u010dioje!<\/span><\/p>\n<p>Seniai, labai seniai, kai Filologijos fakulteto dekanas buvo Jonas Zemvaldas Balkevi\u010dius, o Vilniaus universiteto rektorius \u2013 Jonas Kubilius, savo gyvenimo laik\u0105 Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto m\u016bruose leido vienas studentas. Kai jis mok\u0117si lotyn\u0173 kalbos, <em>lingua Latina<\/em> kartais atrodydavo jam tokia artima ir suprantama, kad jis prad\u0117davo \u012ftarin\u0117ti, ar nebuvo anks\u010diau, viename i\u0161 savo \u012fsik\u016bnijim\u0173, senov\u0117s rom\u0117nas. O kai studij\u0173 reikalai pasuko literat\u016bros istorijos link, tam studentui jau Faustas atrod\u0117 toks artimas ir giminingas, kad jis prad\u0117jo sp\u0117lioti, ar nei\u0161silaik\u0117 jame vokie\u010di\u0173 dvasia nuo t\u0173 laik\u0173, kai jis galb\u016bt Germanijos mi\u0161kuose kartu su savo gentainiais kov\u0117si su rom\u0117n\u0173 legionieriais. Savaime ai\u0161ku, studentas ie\u0161kojo savo Margaritos ar Izoldos, klysdavo, nusivildavo, bet galiausiai rado, ta\u010diau tai jau kita istorija.<\/p>\n<p>O k\u0105 jau kalb\u0117ti apie vokie\u010di\u0173 romantikus, rus\u0173 simbolistus ar amerikie\u010di\u0173 transcendentalistus: jie ra\u0161\u0117 beveik t\u0105 pat\u012f, k\u0105 anas studentas galvojo, tarsi jie skaityt\u0173 jo slaptas mintis. Ne, auginti pup\u0173, kaip Henris Deividas Toro, tas studentas neband\u0117. Bet Ralfo V. Emersono \u017eod\u017eius apie tik\u0117jim\u0105 savimi pri\u0117m\u0117 kaip savo. Nes i\u0161 tikr\u0173j\u0173 n\u0117ra \u0161irdies, kuri nesuaid\u0117t\u0173 suskamb\u0117jus \u0161iai stygai, \u0161iam raginimui patik\u0117ti savimi, priimti dievi\u0161kos Apvaizdos rast\u0105 tau viet\u0105 ir am\u017einink\u0173 kompanij\u0105, kaip ra\u0161\u0117 Emersonas. Taip dar\u0117 visi didieji vyrai, su vaiki\u0161ku naivumu pakl\u016bstantys savo genijui ir pripa\u017e\u012fstantys, kad tiesa yra j\u0173 \u0161irdyje, ji persmelkia vis\u0105 j\u0173 esyb\u0119 ir veikia per juos.<\/p>\n<p>Tais senais laikais nebuvo, nors ir sunku tuo patik\u0117ti, nei Google\u2019o, nei Vikipedijos, tod\u0117l studentai, jei k\u0105 nors ir perra\u0161in\u0117davo \u012f savo referatus ar kursinius, tai bent skaitydavo, k\u0105 ra\u0161o. Jie skaitydavo ne tik tada, kai reik\u0117jo k\u0105 nors protingo \u012fd\u0117ti \u012f baigiam\u0105j\u0105 darb\u0105. Jie skaitydavo kartais visai pa\u0161alinius dalykus, kuri\u0173 nebuvo ir negal\u0117jo b\u016bti studij\u0173 programose. Pavyzd\u017eiui, XVII am\u017eiaus Ukrainos i\u0161min\u010diaus vardu Grigorijus Skovoroda samprotavimus, stebuklingai pana\u0161ius \u012f Emersono ir Toro mintis. Tokius klajojan\u010dius gramatikos ir gyvenimo mokytojus, kaip Grigorijus Skovoroda, vadino meistrais. Meistras Skovoroda viename i\u0161 savo traktat\u0173 d\u0117kojo Dievui u\u017e tai, kad Jis reikaling\u0105 padar\u0117 nesunkiu, o sunk\u0173 \u2013 nereikalingu. Ir d\u017eiaug\u0117si, kad reikalingiausi\u0105 mums visiems laim\u0119 galima rasti ne vienoje vietoje ar viename laike, ar viename laipsnyje, titule, vienoje pareigyb\u0117je. Laim\u0117 neu\u017edaryta kur nors Amerikoje ar Kanar\u0173 salose, ar tik karaliaus Saliamono am\u017eiuje, nes mes b\u016btume varg\u0161ai, negal\u0117dami nusigauti \u012f laim\u0117s \u0161al\u012f, negal\u0117dami visi gimti laim\u0117s laikais ir visi tilpti \u012f vien\u0105 laiming\u0105 karalien\u0117s, ministro ar s\u0117kmingo verslininko milijonieriaus status\u0105. Jei nori b\u016bti laimingas, tai neie\u0161kok laim\u0117s u\u017e j\u016br\u0173, neklajok po planetas, bet lik savimi ir savo vietoje, mok\u0117 Grigorijus Skovoroda. Beje, manoma, kad Michailas Bulgakovas roman\u0105 \u201eMeistras ir Margarita\u201c ra\u0161\u0117 atsi\u017evelgdamas \u012f meistro Grigorijaus asmenyb\u0119 ir veikalus. Para\u0161t\u0117je verta pa\u017eym\u0117ti, kad lietuvi\u0173 kalbos \u017eodis <em>meistras<\/em>, kaip ir rus\u0173 <em>\u043c\u0430\u0441\u0442\u0435\u0440<\/em>, per lenk\u0173 ar vokie\u010di\u0173 kalb\u0173 tarpininkavim\u0105 atsirado i\u0161 lotyn\u0173 <em>magister<\/em>.<\/p>\n<p>B\u016bti savimi, savo laiku ir savo vietoje, ta\u010diau kartu jaustis senov\u0117s rom\u0117nu, jaustis Fausto tautie\u010diu ir bendramin\u010diu, pritarti Emersonui ir Grigorijui Skovorodai, kartais \u017eav\u0117tis tuo drausmingumu ir tvarkingumu, su kuriuo voki\u0161ki priebalsiai atliko savo perkait\u0105 (<em>Lautverschiebung<\/em>), kartais \u0161iurpti nuo \u012fvairi\u0173 kalb\u0173 fonetin\u0117s sistemos dramati\u0161k\u0173 istorijos vingi\u0173 ir apverkti, pavyzd\u017eiui, redukuot\u0173 balsi\u0173 i\u0161nykim\u0105 senov\u0117s rus\u0173 kalboje, bet kartu ir pasid\u017eiaugti, es\u0105, redukuoti jau dingo, o mes \u2013 dar ne, labai filologi\u0161ka. I\u0161siugdytas iki tobulumo prot\u0117ji\u0161kas geb\u0117jimas likti savimi, persik\u016bnijant \u012f \u012fvairias b\u016btybes ir \u012fgaunant \u012fvairius pavidalus, leid\u017eia rasti bendr\u0105 kalb\u0105, susitarti su bet kuo ir u\u017esiimti bet kokia veikla. \u0160is geb\u0117jimas padaro filolog\u0105 nepagaunamu ir nenugalimu. Para\u0161t\u0117je v\u0117l pa\u017eym\u0117siu: meistras Grigorijus Skovoroda pra\u0161\u0117 ant savo antkapio u\u017era\u0161yti: \u201ePasaulis gaud\u0117 mane, bet nepagavo\u201c.<\/p>\n<p>N\u0117 kiek neabejoju, kad kiekvienas i\u0161 dabar \u0160vent\u0173 Jon\u0173 ba\u017eny\u010dioje esan\u010di\u0173 filolog\u0173 gal\u0117t\u0173 pasidalinti pana\u0161iais patyrimais. Bet ir ne filologai pasakyt\u0173, kad tai toli gra\u017eu ne tik filolog\u0173 savyb\u0117: gyventi savo vienintel\u012f gyvenim\u0105, gyventi savo protu ir \u0161irdimi, bet geb\u0117ti suprasti kit\u0105 \u017emog\u0173, perprasti jo gyvenim\u0105, mintis ir jausmus \u2013 labai \u017emogi\u0161ka. Taip atsitinka b\u016btent tod\u0117l, kad filologas yra \u017emogus <em>par excellence<\/em>, t. y. ypatingai, labiausiai, tikr\u0105ja \u0161io \u017eod\u017eio prasme. Dr\u012fs\u010diau teigti, kad \u017emoguje yra tiek \u017emogaus, kiek jame yra filologo, kiek jame yra filologinio geb\u0117jimo suprasti kit\u0105, susitapatinti su juo, persik\u016bnyti \u012f kit\u0105, pasiliekant pa\u010diu savimi. Ir atvirk\u0161\u010diai: filologas tiek yra filologas, kiek jis yra \u017emogus. Protingi jauni \u017emon\u0117s, s\u0117kmingai \u012fveik\u0119 Vilniaus universiteto magistro studijas, jau suprato, kokias i\u0161vadas bandau padaryti: <em>Homo homini magister philologiae est<\/em>. Ir vice versa: <em>Magister philologiae magistro philologiae homo est<\/em>. Taigi b\u016bkite tokie tobuli.<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"<p>Rus\u0173 filologijos katedros docento Pavelo Lavrineco Lectio ultima 2013 m. laidos magistrams J\u016bs\u0173 Magnificencija Rektoriau, Dekane, prodekan\u0117s, professores, be penki\u0173 minu\u010di\u0173 magistrai ir visi susirinkusieji \u0160vent\u0173 Jon\u0173 ba\u017eny\u010dioje! Seniai, labai seniai, kai Filologijos fakulteto dekanas buvo Jonas Zemvaldas Balkevi\u010dius, o Vilniaus universiteto rektorius \u2013 Jonas Kubilius, savo gyvenimo laik\u0105 Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto m\u016bruose leido [&hellip;]<\/p>\n","protected":false},"author":25,"featured_media":0,"parent":106,"menu_order":2,"comment_status":"open","ping_status":"open","template":"","meta":[],"_links":{"self":[{"href":"http:\/\/web.vu.lt\/flf\/p.lavrinec\/wp-json\/wp\/v2\/pages\/603"}],"collection":[{"href":"http:\/\/web.vu.lt\/flf\/p.lavrinec\/wp-json\/wp\/v2\/pages"}],"about":[{"href":"http:\/\/web.vu.lt\/flf\/p.lavrinec\/wp-json\/wp\/v2\/types\/page"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"http:\/\/web.vu.lt\/flf\/p.lavrinec\/wp-json\/wp\/v2\/users\/25"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"http:\/\/web.vu.lt\/flf\/p.lavrinec\/wp-json\/wp\/v2\/comments?post=603"}],"version-history":[{"count":3,"href":"http:\/\/web.vu.lt\/flf\/p.lavrinec\/wp-json\/wp\/v2\/pages\/603\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":605,"href":"http:\/\/web.vu.lt\/flf\/p.lavrinec\/wp-json\/wp\/v2\/pages\/603\/revisions\/605"}],"up":[{"embeddable":true,"href":"http:\/\/web.vu.lt\/flf\/p.lavrinec\/wp-json\/wp\/v2\/pages\/106"}],"wp:attachment":[{"href":"http:\/\/web.vu.lt\/flf\/p.lavrinec\/wp-json\/wp\/v2\/media?parent=603"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}