Visai neseniai Kalbos komisija šiek tiek aptvarkė lietuvių kalbos skyrybą – iš tiesų, juk neįmanoma sąmoningai ir profesionaliai vadovautis taisyklėmis, jei jų kiekis jau perkopė per 300. Tai kvailystė. Nors gal ir neišvengiama daugelį metų gilinantis į šią sritį ir kiekvienam atvejui kuriant vis naują taisyklę. Čia kaip namuose – kaupiasi, kaupiasi visokiausi, atrodo, labai reikalingi daiktai, kol vieną gražią dieną pradedi už jų kliūti, ėmiesi esminės tvarkos ir kokius du trečdalius išmeti. Gyvenimas nuo to tik pagerėja. Kai kas skambiai (arba tragiškai – priklauso nuo pažiūrų ir nuostatų) tai įvardijo reforma, nors iš tiesų jokios reformos nebuvo. Tiesiog buvo pamėginta atrinkti, kas iš tiesų yra tvirtos ir gana objektyvios skyrybos taisyklės, o kas – poezija, verčiama taisyklėmis. Kiek pavyko – sunku pasakyti, bet kad šiandien turime aiškų ir protingesnės apimties privalomų taisyklių skyrių – tai didžiulis žingsnis į priekį. Nuo to, manau, lengviau ir mokyklai, ir kasdienei vartosenai.

Dabar, atrodo, atėjo eilė rašybai. Tikiuosi, kad ir šį kartą Komisija irgi ne užsimojo iš tikrųjų reformuoti rašybą (to tikrai niekam nereikia), o ėmėsi apkuopti per pastaruosius kelis dešimtmečius išryškėjusias rašybos negeroves, nenuoseklumus ir įkyrias keistenybes. Tiesa, jau pasigirdo uoliųjų „kalbos saugotojų“ pavojaus šūkiai: „Gelbėkit, dangus griūva!“ Ar iš tiesų jis griūva? Ar tikrai viskas gerai ir nieko liesti jau nebegalima? Remiantis tokiu požiūriu, didžiaisiais niekdariais pirmiausia turime apšaukti Skardžių, Salį ir Talmantą, ketvirtajame dešimtmetyje užsimojusius rašybą reformuoti iš esmės, taip pat tuos, kurie vėliau tvarkė biaurus, spiauti, vos-ne-vos ir t.t. Apskritai lietuvių rašyba (ir skyryba) palopoma kas 15-20 metų. Europinė patirtis dvejopa: moderniosios rašybos, iš esmės fonetinės, o ne istorinės, nuolat stebimos ir patvarkomos pagal besikeičiančius gyvenimo poreikius, o senosios rašybos, iš esmės istorinės, (pvz., peugeot, wright) yra nebeliečiamos ir pasižymi begaliniu nepaslankumu ir nepatogumu. Dėl to, kuris kelias geresnis, galima ir ginčytis, tačiau objektyviai mūsų kelias, atrodo, kol kas – moderniųjų kalbų kelias. Visokių pertvarkų priešininkai ir tradicijų sergėtojai iš esmės siūlo griežtai pasukti anglų kalbos keliu – kad ir kaip keistųsi kalba ir gyvenimas, viską palikime po senovei! Kažin, ar tai teisingas kelias.

Šalia labai aiškių nesutvarkytų žodžių rašymo skyrium ir drauge, brūkšnelio, didžiųjų raidžių rašymo ir panašių problemų, bene opiausias ir daugiausia emocijų keliantis klausimas – istorinių žodžio šaknies nosinių žymėjimas specialiomis raidėmis: sąla, bąla, šąla, glęžta ir t.t. Pabrėžiu – ne nosinių raidžių apskritai (dažniausiai jos morfologiškai patikrinamos, todėl pagrįstos ir būtinos), o būtent keliolika tradiciškai rašomų, bet dabartinės bendrinės kalbos priemonėmis morfologiškai nepatikrinamų atvejų.  Dažniausiai girdima argumentacija – taip nuo seno įprasta, ilguosius tariame ir nekirčiuotoje pozicijoje, nebežinosime kaip kirčiuoti vedinių, rasis homonimų ir pan. Keli to komentarai:

  • Negalima gretinti (ar painioti) istorinės rašybos (antrinio, sutartinio reiškinio) ir dabartinės fonetikos ir kirčiavimo (pirminio, natūralaus reiškinio) – tarp jų dažnai nieko bendro. Juo labiau ydinga iš sutartinių istorinės rašybos ypatumų vedžioti kokias nors dabartines kirčiavimo taisykles. Korektiškas teiginys būtų – kirčiuojame taip todėl, kad istoriškai kažkada čia buvo toks ir toks garsas (ir tai be specialiųjų žinių nepatikrinama); nekorektiškas teiginys – kirčiuojame todėl taip, kad čia šaknyje rašome nosinę raidę.
  • Vargu ar protinga iliuzijas vertinti kaip tikrovę – nekirčiuotoje pozicijoje kai kurie istoriniai ilgumai bendrinėje kalboje (dažnai ir tarmėse) seniai išnykę: ažuolėlis, drasuolis, žaselė ir t.t. (Nepaisant to, kad teoriškai ir turėtų būti kitaip – čia aiškinu, kaip yra iš tikrųjų.)
  • Nereikėtų liesti istorinės rašybos atvejų, kurių laikomasi sistemingai (visose išvestinėse formose išlieka nosinė raidė) ir todėl nesunkiai suprantami ir išmokstami (ąžuolas, ąsa). Tai ir yra protinga duoklė tradicijai.
  • Istorinius rašybos atvejus, kuriems ir dabartinėje bendrinėje kalboje galime taikyti morfologinio pagrindimo taisykles, irgi reikėtų palikti ramybėje (drąsus – drįsti, gresia – grėsė, kąsti – kanda).
  • Istorinių rašybos atvejų, kurių genezės nė pėdsakų dabartinėje kalboje nelikę, kurie paaiškinami tik grupelės kalbos specialistų, kurie be jokio pagrindo išvestinėse formose varijuoja ir kuriems nepritaikysi jokių taisyklių (arba kuriems pritaikomos tik istorinėmis žiniomis grindžiamos taisyklės), tikrai nėra reikalo toleruoti (šala, bala, sala). Dabartinėje bendrinėje kalboje nėra jokio skirtumo tarp šaknies balsių bąla, sąla, mala, kala (yra būt. k. l. kalo, malo, bet nosinių nėra) arba tęžta ir brežta (nors yra težta, bet nėra težė).
  • Dėl tokio pasikeitimo atsiradusios kelios homoformos nieko nekeičia – kalboje jų esama daug, randasi nuolat (pvz., baras, kasa, blogas) ir dėl to jokių keblumų nekyla.

Kelios bendrosios pastabos, kurias reikėtų turėti galvoje sprendžiant kalbamas problemas:

  • šiuolaikinėje bendrinėje kalboje niekada jokių nosinių garsų nebuvo – jie išnyko iki jos susiformavimo;
  • nosinės raidės yra gana naujas dalykas ir kalbėjimas apie kokias šimtametes tradicijas – nesusipratimas;
  • rašyba yra antrinis dalykas palyginti su kalbėjimu, todėl nereikėtų iš vieno ar kito sutartinio užrašymo spręsti apie fonetiką ir tartį – greičiau atvirkščiai turėtų būti;
  • gyvename visuotinio raštingumo laikais, todėl mažų mažiausia yra nesąžininga kurti rašybos taisykles, grindžiamas tik specialųjį filologinį pasirengimą turintiems suprantamais faktais; rašybos mokome visus, o ne išrinktuosius, todėl būtų gerai, kad mokomasi būtų kuo sąmoningiau ir kuo mažiau kalama – tai vienas iš raštingumo kėlimo kelių (istorinės gramatikos tikrai visų nemokysime).

A.S.