Baigėsi gražus ruduo. Praėjo Visi šventieji ir Vėlinės. Metų ratas sukasi Kalėdų link. Tai viena iš svarbiausių krikščioniškų švenčių – Jėzaus gimimo šventė. Džiugesio ir ramybės šventė, Atpirkėjo atėjimo šventė. Taigi, tai šventė, todėl jos pavadinimas Kalėdos rašomos didžiąja raide. Bet prieš svarbų minimą įvykį visada įprasta susikaupti. Tą krikščionys ir daro – keturių savaičių susikaupimo ir apmąstymų metas prieš Kalėdas yra adventas. Ypač patogus ir prasmingas buvęs valstietiškoje tradicijoje – baigti ūkio darbai, galima įvertinti praėjusius metus, atsiskaityti su visais. Taigi, adventas yra ne šventė, o šventės laukimas, tam tikras laikotarpis, metas, todėl žodis adventas rašomas mažąja raide. Su metų laikais susiję laikotarpiai yra pavasaris, ruduo, žiema, su tikėjimu susiję laikotarpiai yra gavėnia, šabas, ramadanas. Visa tai irgi rašoma mažosiomis raidėmis. Beje, adventas yra antrosios kirčiuotės: adveñtas adveñto adveñtui adveñtą su adventù adventè. Kaip ir Kalėdos – irgi antrosios kirčiuotės: Kalė̃dos Kalė̃dų, Kalė̃doms, Kalėdàs, Kalė̃domis, Kalė̃dose. Beje, žodis šventas, neįeina nei į šventės, nei į laikotarpio pavadinimą, todėl nėra būtinas. Juk jei daug kartų pasakysi saldus, burnoje nuo to saldžiau nepasidarys. Taip ir su tuo šventu – jau geriau šventumas širdyje, o ne ant liežuvio galo. Todėl tikrai ne klaida vartoti švenčių pavadinimus be minėtojo žodžio. Tuomkart linkiu per adventą susikaupti, pristabdyti bent truputį tą beprotišką mūsų lėkimą. Ir linksmų Kalėdų.