Ne kartą teko girdėti, kad vienas ar kitas žodis imamas kažkieno ir uždraudžiamas (paprastai tai daro kažkokie mistiniai pabaisos kalbinikai): fortkė – negalima vartoti, maikė – nėra tokio žodžio lietuvių kalboje. Galima ir naujesnių: ofisas – draudžiama, segvėjus – nusikaltimas, o užbukinti – apskritai dangaus keršto šaukiasi. Iš tiesų, tai kažin koks nesusipratimas – jei mes vartodami šiuos žodžius kalbamės lietuviškai, susikalbame, suprantame vienas kitą, tai ir yra lietuvių kalbos žodžiai. Žinoma, jie nelietuviški, žinoma, jų vietoje turime gražių lietuviškų pakaitalų. Bet ar svetimų žodžių vartojimas lietuvių kalboje kokia naujiena, ar koks negirdėtas reiškinys: knyga – irgi nelietuviškas žodis, bažnyčia, muilas, morka – slavizmai, kuriuos tikri lietuviai gal apskritai turėtų iš vartosenos  pašalinti. Kai kas sako, neturime pakaitalų, bet juk galime rasti pagrečiui vartojamų ir skolinių, ir jų pakaitalų: biuras, kontora – svetimžodžiai, neseniai į gretą stojo dar vienas – ofisas, bet juk šalia yra įstaiga, raštinė, būstinė. Vadinasi, kalbai to reikia ir tai natūrali kalbos būsena.

Tai kur iš tiesų čia šuo pakastas? Viskas daug paprasčiau, nei daug kam atrodo. Tereikia išmanyti kelis paprastus dalykus.

Pirma, lietuvių kalboje skolinių esama daug, jie gyvuoja šimtus ir net tūkstančius metų ir dėl to mūsų kalba nė kiek ne prastesnė už kitas Europos kalbas. Dažnai mes be specialaus išsilavinimo nė neatskiriame tų skolinių nuo tikrų lietuviškų ar baltiškų žodžių.Taigi, lietuvių kalboje, jei ji dar nenumirusi, ir toliau tų skolinių rasis – reikia su tuo susitaikyti, nes tai objektyvi gyvos kalbos raidos ypatybė.

Antra, kalba nėra vientisas, monolitinis darinys – egzistuoja daug įvairių jos atmainų: standartinė kalba, kasdienė šnekamoji kalba, profesiniai žargonai, pagaliau, dar tebegyvos tarmės. Ir kiekvienai kalbos atmainai būdingos savos ypatybės. Pavyzdžiui, standartinės kalbos žodyne nerasite fortkės, nes šis žodis yra šnekamosios miesto kalbos ypatybė, lygiai kaip standartinėje fizikų kalboje esantys ultrasinchrofazotronas arba hadronų greitintuvas visiškai nereikalingi ir neįsivaizduojami tarminėje kalboje. Arba tarmėje esantys krūzas, jupikė ar lenciūgas, aišku, visiškai nebūdingi ir nereikalingi bendrinei ar standartinei lietuvių kalbai, nes jose mes turime gražius lietuviškus pakaitalus: puodelis, suknelė ar grandinė. Taigi, skirtingų kalbos atmainų skirtinga ir leksika – tai normalu. Yra kvaila iš žemaitiškai kalbančio žmogaus reikalauti sakyti grandinė, o ne lenciūgas.

Ir trečia, o su kokia kalbos atmaina mes patys save tapatiname? Tai mūsų asmeninis, laisvas, niekieno nevaržomas pasirinkimas. Jei aš save tapatinu su furistų ar santechnikų profesija, gyvenimo būdu ar papročiais, natūralu, kad ir kalbėsiu jų kalbos atmaina: fūros, gaikės, muterkos, gvintai (gink Dieve, nėra čia jokios pašaipos – tai labai svarbios, garbingos ir kasdien reikalingos profesijos). Jei aš save tapatinu su meno žmonėmis, kalba bus kitokia, o jei turiu pretenzijų į elitą – dar kitokia. Ir tai normalu. Čia nedera pamiršti, kad kiekviena valstybė turi ir savo kalbos politiką. Todėl randasi kelios grupės žmonių, kurie patys, beje, pageidauja joms priklausyti ir kuriems privaloma standartinė kalba – tai mokytojai, teatralai, žurnalistai, leidėjai, dalis politikų, dalis verslo ir panašiai. Žodžiu, tautos elitas. Jis turėtų kalbėti ir dažnu atveju kalba standartine, šiuo atveju ir elitine, kalba, kuri yra oficialiai norminama, kurios žodynai parašyti, kuriais ir turėtume vadovautis. Iš tiesų, standartinės kalbos žodynuose nėra nei fūrų, nei gvintų, nei fortkių.

Taigi, jei kalbame standartine, elitine kalba – vartojame vienus žodžius, jei kasdiene šnekamąja ar tarmine kalba – kitus. Nei vienas, nei kitas pasirinkimai nėra vienas už kitą geresni, bet jie tiesiog parodo mūsų kultūrines nuostatas, tapatinimąsi su viena ar kita visuomenės grupe. O rinktis – kiekvienas iš mūsų laisvas.